Verslo pasaulyje ir teisiniuose santykiuose dažnai susiduriama su netikėtomis aplinkybėmis, kurios tampa kliūtimi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kai sutartis nebegali būti įgyvendinta dėl veiksnių, kurių šalys negalėjo numatyti ar kontroliuoti, pradedamas vartoti „force majeure“ arba nenugalimos jėgos terminas. Nors šis terminas daugeliui girdėtas, ne visada aišku, kur yra riba tarp įprastų verslo rizikų ir aplinkybių, kurios iš tiesų atleidžia nuo atsakomybės. Suprasti šią sąvoką būtina kiekvienam verslininkui, vadovui ar net privačiam asmeniui, pasirašančiam svarbias sutartis, nes neteisingas šio instituto taikymas gali kainuoti milžiniškas baudas ir reputacijos praradimą.
Kas yra nenugalima jėga (force majeure) iš teisinės pusės?
Teisiškai nenugalima jėga yra apibrėžiama kaip nepaprastos aplinkybės, kurių šalys negalėjo numatyti, kontroliuoti arba užkirsti joms kelio, ir kurių pasekmių nebuvo galima išvengti. Tai nėra tiesiog „sunki situacija“ ar „padidėjusios sąnaudos“ – tai objektyvi kliūtis, kuri padaro sutarties vykdymą fiziškai ar teisiškai neįmanomą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad įsipareigojimai nebuvo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Svarbu pabrėžti, kad šis terminas nėra automatinis atleidimas nuo visų prievolių. Tai veikiau instrumentas, kuris tam tikram laikotarpiui ar tam tikroje apimtyje suspenduoja atsakomybę už vėlavimą ar dalinį nevykdymą. Tam, kad aplinkybė būtų pripažinta „force majeure“, ji turi atitikti tris esminius kriterijus:
- Nepaprastumas: Tai turi būti įvykis, kuris nėra būdingas įprastai verslo ar gyvenimo eigai (pavyzdžiui, stichinė nelaimė, karas, vyriausybės draudimai).
- Nenumatomumas: Sutarties sudarymo metu šalys objektyviai negalėjo numatyti, kad toks įvykis įvyks.
- Neišvengiamumas: Šalis, kuriai atsirado kliūtis, negalėjo išvengti šios kliūties ar jos pasekmių savo veiksmais, net ir dėdama maksimalias pastangas.
Kokie įvykiai gali būti priskiriami nenugalimai jėgai?
Nėra baigtinio sąrašo įvykių, kurie visada automatiškai yra „force majeure“. Kiekviena situacija yra vertinama individualiai, atsižvelgiant į sutarties specifiką. Visgi, teismų praktikoje ir įstatymuose dažniausiai išskiriamos šios grupės:
- Stichinės nelaimės ir gamtos jėgos: Tai potvyniai, žemės drebėjimai, uraganai, gaisrai, kurie nėra sukelti žmogaus veiksmų.
- Visuomeniniai ir politiniai sukrėtimai: Karas, ginkluoti konfliktai, teroristiniai aktai, revoliucijos, masiniai riaušės.
- Valstybės institucijų aktai: Tai vadinami „act of authority“ – įstatymų pakeitimai, embargai, sienų uždarymai, prekybos draudimai, karantino apribojimai, kurie tiesiogiai uždraudžia tam tikrą veiklą.
- Visuotinai pripažintos epidemijos ar pandemijos: Kaip parodė 2020-ųjų patirtis, COVID-19 pandemija buvo dažnai pripažįstama kaip „force majeure“, tačiau tik tais atvejais, kai vyriausybės nustatyti ribojimai tiesiogiai paralyžiavo sutarties vykdymą.
Svarbu suvokti, kad ekonominės krizės, valiutų kursų svyravimai ar verslo partnerių nemokumas paprastai nėra laikomi nenugalima jėga. Tai yra verslo rizikos dalis, kurią kiekviena šalis privalo prisiimti pati.
Kodėl ekonominis sunkumas nėra tas pats kas force majeure?
Daugelis verslininkų klysta galvodami, kad staigus žaliavų kainų šuolis ar infliacija yra nenugalima jėga. Teismų praktika šiuo klausimu yra griežta: jei sutartį vykdyti tapo „brangiau“ arba „nenaudinga“, tai nėra pagrindas atleisti nuo atsakomybės. Nenugalima jėga taikoma tik tada, kai sutartį vykdyti tampa objektyviai neįmanoma.
Pavyzdžiui, jei statybų įmonė dėl karo užsienio valstybėje praranda visą metalo tiekimą, tai gali būti „force majeure“, nes objektyviai nėra medžiagų objektui pastatyti. Tačiau, jei metalo kaina pakilo 50 procentų ir projektas tapo nuostolingas, įmonė privalo vykdyti įsipareigojimus, nes tai yra verslo rizika. Verslas privalo numatyti galimus kainų pokyčius ir įsivertinti juos pasirašydamas sutartį.
Procedūriniai veiksmai atsiradus force majeure aplinkybėms
Jei susidūrėte su situacija, kurią galite įvardinti kaip nenugalimą jėgą, negalima tiesiog nustoti vykdyti sutarties ir laukti. Būtina atlikti tam tikrus teisinius žingsnius:
Pranešimas kitai šaliai: Tai privalomas žingsnis. Turite nedelsiant (per protingą laiką, kaip nurodyta sutartyje) informuoti kitą sutarties šalį apie susidariusią kliūtį. Jei pranešimo nebus, galite prarasti teisę vėliau remtis „force majeure“ aplinkybėmis ir būti įpareigotas atlyginti dėl vėlavimo patirtus nuostolius.
Įrodymų rinkimas: Jūs privalote turėti dokumentus, pagrindžiančius situaciją. Tai gali būti Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduodamas pažymėjimas, oficialūs vyriausybės nutarimai, meteorologinės tarnybos ataskaitos ar kiti kompetentingų institucijų dokumentai.
Priemonių taikymas: Turite įrodyti, kad ėmėtės visų įmanomų priemonių pasekmėms sušvelninti. Jei galėjote tiekimą užtikrinti iš kitų šaltinių, bet to nepadarėte, „force majeure“ nebus pripažinta kaip galiojanti atleidimo nuo atsakomybės priežastis.
Sutarties nuostatos ir jų svarba
Dauguma profesionalių sutarčių turi specialų skyrių, skirtą „force majeure“. Jame šalys gali detaliau apibrėžti, kas konkrečiai bus laikoma nenugalima jėga. Tai yra labai naudinga, nes leidžia išvengti dviprasmybių. Pavyzdžiui, galite susitarti, kad tam tikri techniniai sutrikimai ar streikai bus laikomi pagrindu atidėti terminus.
Visgi, sutartis negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. Net jei sutartyje nenurodėte „force majeure“, tai nereiškia, kad Civilinis kodeksas nustoja galioti – jis taikomas visada. Tačiau aiškios sutarties nuostatos palengvina šalių santykius, nes nustato aiškų algoritmą: per kiek laiko pranešti, kokius įrodymus pateikti ir kas nutinka, jei „force majeure“ tęsiasi per ilgai (pvz., teisė nutraukti sutartį be sankcijų).
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar COVID-19 pandemija visada laikoma nenugalima jėga?
Ne, tai priklauso nuo to, ar pandemija sukėlė tiesioginę kliūtį sutarčiai įvykdyti. Jei vyriausybės nutarimu buvo uždrausta veikla, kuria jūs užsiimate, tai yra „force majeure“. Jei veikla buvo galima, bet sumažėjo klientų srautas – tai laikoma verslo rizika.
Ar darbuotojų streikas įmonėje yra force majeure?
Paprastai – ne. Darbuotojų streikai dažniausiai yra laikomi įmonės vidaus rizikos dalimi, nebent streikas yra nacionalinio masto ir apima visą sektorių, dėl ko įmonė objektyviai negali tęsti veiklos.
Kas turi įrodyti, kad įvyko nenugalima jėga?
Pareiga įrodyti tenka tai šaliai, kuri neįvykdė įsipareigojimų ir nori pasinaudoti atleidimu nuo atsakomybės. Jūs privalote pateikti neginčijamus įrodymus, kad aplinkybė atitinka „force majeure“ kriterijus.
Ar „force majeure“ visiškai panaikina sutartį?
Nebūtinai. Dažniausiai ji tik sustabdo prievolių vykdymą tam laikotarpiui, kol tęsiasi kliūtis. Jei aplinkybė trunka itin ilgai ir sutarties vykdymas praranda prasmę, šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo.
Ar galiu reikalauti nuostolių atlyginimo, jei kita šalis nevykdo sutarties dėl force majeure?
Ne, „force majeure“ esmė ir yra ta, kad šalis atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, įskaitant netesybas ar nuostolių atlyginimą, jei įrodoma, kad nevykdymas buvo sąlygotas nenugalimos jėgos.
Teisminė praktika ir verslo strategija
Lietuvos teismai, vertindami „force majeure“ atvejus, vadovaujasi gana griežtais kriterijais. Svarbiausia, ką verslas turi suprasti – teismų praktika yra linkusi saugoti sutarties stabilumą. Tai reiškia, kad „force majeure“ instituto negalima piktnaudžiauti siekiant išvengti nepalankių sutarčių. Kiekvieną kartą, kai verslo subjektas bando pasinaudoti šia išimtimi, jis susiduria su „dvigubu testu“: ar buvo įmanoma numatyti ir ar buvo įmanoma išvengti.
Strategiškai vertinant, geriausias būdas apsisaugoti – sutartyse numatyti „sunkumų“ (hardship) sąlygas. Jos skiriasi nuo „force majeure“ tuo, kad numato galimybę persiderėti dėl sutarties sąlygų, kai įvyksta esminis pusiausvyros pasikeitimas, net jei tai nėra „force majeure“. Tai leidžia išlaikyti verslo partnerystę ir rasti kompromisą, kai aplinkybės tapo nepakeliamai sunkios, bet ne techniškai neįmanomos.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į draudimą. Daugelis verslo rizikų, kurias vadovai bando priskirti „force majeure“, iš tikrųjų turėtų būti valdomos draudimo sutartimis. Verslo nutraukimo draudimas ar kiti specializuoti produktai dažnai suteikia kur kas efektyvesnę apsaugą nei bandymas teisme įrodinėti nenugalimos jėgos buvimą. Profesionali teisinė pagalba rengiant sutartis yra geriausia investicija, padedanti iš anksto suvaldyti rizikas ir numatyti veiksmų planą „juodai dienai“, kurią šiandienos pasaulyje vis dažniau vadiname force majeure aplinkybėmis.
