Kiekvienam iš mūsų yra tekę susidurti su situacija, kai gavus oficialų raštą iš valstybės institucijos, atrodo, jog dokumentas parašytas ne lietuvių, o kažkokia sunkiai įkandama teisine ar biurokratine kalba. Ilgi, sudėtingi sakiniai, archajiški žodžių junginiai, pertekliniai terminai – visa tai sukuria barjerą tarp piliečio ir valstybės. Nors gyvename skaitmenizacijos ir greitų sprendimų amžiuje, „biurokratinis žargonas“ vis dar gajus viešajame sektoriuje. Ši problema nėra tik stilistinė; tai fundamentali kliūtis, trukdanti užtikrinti skaidrią, efektyvią ir piliečius gerbiančią valstybės komunikaciją. Kodėl vis dar klaidžiojame tarp eilučių ir kodėl aiški kalba turėtų būti ne prabanga, o būtinybė?
Kodėl biurokratinė kalba vis dar dominuoja?
Biurokratinės kalbos reiškinys, dar vadinamas „oficializmu“, nėra atsitiktinis. Tai dešimtmečiais susiklosčiusi kultūrinė ir institucinė tradicija. Daugeliui valstybės tarnautojų tokia kalba atrodo saugesnė, rimtesnė ir labiau atitinkanti teisinius standartus. Tačiau už šio fasado dažnai slepiasi gilesnės priežastys:
- Teisinis atsargumas: Tarnautojai bijo būti apkaltinti netikslumu. Todėl jie renkasi kuo ilgesnius ir sudėtingesnius sakinius, kad apimtų visas įmanomas išimtis, taip tikėdamiesi apsisaugoti nuo teisinių ginčų. Paradoksalu, tačiau toks „apsidraudimas“ dažnai sukelia dar daugiau neaiškumų ir klaidų interpretacijose.
- Statuso įtvirtinimas: Sudėtinga kalba istoriškai buvo naudojama kaip priemonė atskirti „valdžią“ nuo „liaudies“. Gebėjimas dekoduoti sudėtingą tekstą rodė priklausymą tam tikram elitui. Deja, šis požiūris vis dar išlikęs pasąmonės lygmenyje.
- Įprotis ir kopijavimas: Dažnai nauji dokumentai rengiami naudojant senuosius kaip šablonus. Jei kažkada prieš dvidešimt metų parašytas sakinys tapo „standartiniu“, jis perkeliamas iš dokumento į dokumentą, net nesusimąstant, ar jis vis dar suprantamas šiuolaikiniam žmogui.
- Kompetencijos stoka komunikacijoje: Viešojo administravimo studijose daug dėmesio skiriama teisėtyrai, vadybai, bet neaiškios, suprantamos kalbos (vadinamojo „plain language“) principams. Tarnautojai nėra mokomi, kaip rašyti paprastai, neprarandant teisinio tikslumo.
Kodėl paprasta kalba yra demokratijos pagrindas
Kalba yra pagrindinis įrankis, kuriuo piliečiai bendrauja su valstybe. Kai šis įrankis tampa neaiškus, piliečiai jaučiasi atskirti. Aiški kalba nėra „supaprastinimas iki primityvumo“ – tai pagarbos ženklas. Kai institucija rašo suprantamai, ji siunčia žinutę: „Mes gerbiame jūsų laiką ir norime, kad jūs mus suprastumėte.“
Tai tiesiogiai susiję su pasitikėjimu valstybe. Jei pilietis turi samdyti teisininką, kad suprastų paprastą pranešimą apie mokesčius ar leidimo išdavimą, pasitikėjimas institucija mažėja. Aiški kalba mažina emocinę įtampą, kuri dažnai kyla bendraujant su valstybės įstaigomis. Be to, tai didina paslaugų prieinamumą – žmonės gali savarankiškai atlikti veiksmus, užuot skambinę į įstaigas ir gaišę tarnautojų laiką klausinėdami to paties, kas jau buvo „parašyta“ dokumente.
Didžiausi iššūkiai: terminai ir sakinių struktūra
Analizuojant nesuprantamus tekstus, visada išryškėja dvi pagrindinės problemos: pertekliniai terminai ir nenatūrali sakinių struktūra. Lietuvių kalbos ypatumas – ilgos dalyvinės konstrukcijos, kurios dažnai perkrauna tekstą.
Terminų labirintai
Valstybės tarnautojai dažnai vartoja specifinius profesinius terminus net tada, kai tai nėra būtina. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „būdas“ naudojamas „metodologija“, vietoj „klausimas“ – „problematika“. Nors teisiniuose aktuose tikslumas svarbus, kasdienėje komunikacijoje tai tik sukelia painiavą. Svarbu atskirti, kada kalbame apie norminį teisės aktą, o kada – apie informacinį pranešimą piliečiui.
Sakinių „gyvatės“
Lietuvių kalboje dažnai naudojami sakiniai per kelias eilutes, kuriuose gausu šalutinių sakinių, įterpinių ir dalyvinių konstrukcijų. Tokį tekstą perskaičius vieną kartą, dažnai neįmanoma suprasti pagrindinės minties. Aiškaus rašymo taisyklė paprasta: vienas sakinys – viena mintis. Jei sakinys tampa ilgesnis nei 20–25 žodžiai, tikimybė, kad jis bus suprastas iš pirmo bandymo, drastiškai sumažėja.
Kaip pereiti prie suprantamos kalbos kultūros
Pokytis neįvyks per naktį, tačiau žingsniai yra aiškūs ir matuojami. Pirmiausia, būtina keisti požiūrį į tai, kas yra „oficialus stilius“. Oficialus stilius nereiškia „sunkaus stiliaus“. Tai reiškia mandagų, aiškų ir tikslų stilių.
- Mokymai ir rekomendacijos: Valstybės tarnautojai turi būti mokomi „plain language“ principų. Reikalingos ne teorinės paskaitos, o praktiniai dirbtuvės, kur būtų redaguojami realūs, „sunkūs“ dokumentai.
- Redagavimo kultūra: Kiekviena institucija turėtų turėti ne tik teisininkus, bet ir komunikacijos specialistus ar redaktorius, kurie peržiūrėtų tekstus piliečiams. Tai turi tapti standartiniu darbo eigos procesu, o ne „geros valios“ išraiška.
- Grįžtamasis ryšys: Institucijos turi stebėti, dėl kokių dalykų žmonės skambina ar rašo prašydami paaiškinimų. Jei didžioji dalis užklausų yra apie tai, kad „nesupratau, ką turėjote omenyje“, tai yra tiesioginis signalas, kad tekstą reikia keisti.
- Technologijų panaudojimas: Dirbtinio intelekto įrankiai šiandien jau puikiai padeda supaprastinti tekstus. Institucijos gali naudoti tokius įrankius kaip pagalbines priemones, kad greitai perrašytų biurokratinį tekstą į suprantamą lietuvių kalbą.
Ką sako „aiškios kalbos“ judėjimas pasaulyje?
Pasaulyje „Plain Language“ (aiškios kalbos) judėjimas turi gilias šaknis. Tokios šalys kaip Švedija, Norvegija, Jungtinė Karalystė ar JAV jau seniai suprato, kad aiški kalba taupo mokesčių mokėtojų pinigus. Mažiau neaiškumų reiškia mažiau klaidų, mažiau skundų ir mažiau teisinių ginčų. Pavyzdžiui, JAV yra priimtas „Aiškių rašytinių komunikacijų aktas“ (Plain Writing Act), kuris įpareigoja federalines agentūras rašyti taip, kad visuomenė suprastų informaciją iš pirmo bandymo. Tai nėra tik rekomendacija – tai teisės aktais įtvirtintas įpareigojimas.
Lietuvoje vis dar vyrauja nuostata, kad teisinė kalba turi būti „įmantri“. Tačiau teisininkai visame pasaulyje sutaria: geriausias teisinis tekstas yra tas, kurį perskaitęs žmogus nelieka su klaustukais. Teisinis tikslumas neturi būti painiojamas su kalbiniu sudėtingumu.
Dažniausiai užduodami klausimai apie suprantamą kalbą viešajame sektoriuje
Ar supaprastinus tekstą, jis nepraras teisinės galios?
Ne. Aiški kalba nereiškia, kad reikia atsisakyti teisinių terminų ten, kur jie būtini. Svarbiausia – struktūra ir stilius. Teisinę galią turi turinys, o ne tai, kiek sudėtingais žodžiais jis išreikštas. Tikslus ir paprastas sakinys dažnai yra net teisiškai saugesnis, nes palieka mažiau vietos klaidingam interpretavimui.
Kas turėtų būti atsakingas už dokumentų kalbą?
Atsakomybė turėtų būti pasidalyta. Dokumentą rengiantis specialistas turi stengtis rašyti aiškiai, o vadovai – skatinti tokią kultūrą. Taip pat institucijose turi dirbti redaktoriai, kurie mato tekstą „iš šalies“ – piliečio akimis.
Kodėl vis dar naudojami tokie žodžiai kaip „tame tarpe“ ar „įgyvendinimo eigoje“?
Tai – „kanceliarizmai“, kurių vartojimas dažnai yra tiesiog blogas įprotis arba noras atrodyti svarbesniems. Tokie junginiai yra netaisyklingi arba tiesiog nereikalingi. Vietoj jų galima vartoti „be kita ko“, „vykdant“ ir panašiai. Kuo daugiau tokių žodžių pašaliname, tuo tekstas tampa skaitomesnis.
Ką daryti, jei pilietis gauna nesuprantamą raštą?
Pilietis turi teisę prašyti paaiškinimo. Institucija privalo atsakyti suprantama kalba. Jei jaučiate, kad dokumentas parašytas aplaidžiai, verta nusiųsti užklausą nurodant, jog dėl vartojamos kalbos neįmanoma suprasti jūsų teisių ar pareigų. Tai padeda institucijai suprasti, kad jų komunikacija neveikia.
Pokyčių strategija: nuo sąmoningumo prie veiksmų
Keliaujant link aiškesnės valstybės komunikacijos, svarbu suvokti, kad tai nėra vien tik filologinis ar stiliaus klausimas. Tai yra dalis platesnės valstybės modernizacijos programos. Kai valstybė kalba aiškiai, ji tampa labiau atvira ir prieinama. Tai sukuria palankesnę aplinką investicijoms, verslui ir kasdieniam piliečių gyvenimui. Kai žmogus jaučia, kad jis supranta, kas jam priklauso ir kokios yra jo prievolės, jis jaučiasi saugiau.
Visuomenės spaudimas yra vienas iš pagrindinių variklių. Kai žmonės pradės reikalauti aiškumo, kai žiniasklaida atkreips dėmesį į neaiškius teisės aktus ar institucijų raštus, valstybės įstaigos bus priverstos reaguoti. Mes visi turime galią keisti šią kultūrą, būdami reiklūs ir atviri. Aiški kalba yra ne tik estetinis reikalavimas, tai yra sąmoningo piliečio teisė gauti informaciją tokia forma, kokią jis gali suprasti ir ja naudotis. Tai yra mūsų bendras tikslas – sukurti valstybę, kurioje žmogus nėra tik „subjektas“ dokumentų jūroje, o lygiavertis partneris, kurio laikas ir supratimas yra gerbiami.
Ateityje, kai dirbtinis intelektas atliks vis daugiau biurokratinių funkcijų, gebėjimas komunikuoti taps dar svarbesnis. Jei sistemos nebus suprogramuotos rašyti paprastai, jos tik dar labiau sustiprins biurokratinę sieną. Todėl dabar yra pats laikas permąstyti, kaip mes bendraujame viešajame sektoriuje ir kokį pėdsaką paliekame piliečių atmintyje po kiekvieno laiško ar sprendimo. Aiški kalba – tai tiltas, vedantis į modernesnę, labiau pasitikinčią ir humaniškesnę valstybę.
