Ar tikrai visi aliejai vienodi? Mitų griovimas
Užsukus į bet kurią autoparduotuvę, akys tiesiog raibsta nuo aliejaus skardinių įvairovės. Ir čia prasideda tikrasis galvos skausmas – pardavėjai kartoja viena, interneto forumuose rašo ką kita, o gamintojo instrukcijoje nurodytos specifikacijos atrodo kaip kosmoso technologijų šifras. Dažniausiai girdima frazė: „Bet koks geras aliejus tiks”. Tačiau realybė yra daug sudėtingesnė ir įdomesnė.
Aliejaus pasirinkimas pagal automobilio amžių ir variklio tipą nėra tiesiog marketingo triukas ar gamintojų noras išpešti daugiau pinigų. Tai fundamentalus dalykas, lemiantis, ar jūsų variklis tarnaus 300 tūkstančių kilometrų, ar pradės „valgyti” aliejų jau po 150 tūkstančių. Problema ta, kad daugelis vairuotojų šį aspektą ignoruoja arba tiesiog nesuvokia, kodėl tai svarbu.
Paimkime paprastą pavyzdį. Turite 2005 metų Volkswagen Golf su 1.9 TDI varikliu. Šis variklis buvo projektuotas laikais, kai aliejaus technologijos buvo visiškai kitokios nei dabar. Jei į jį pilsite naujausią Long Life specifikaciją atitinkantį aliejų su mažu SAPS rodikliu (mažai sieros, fosforo ir pelenų), gali kilti rimtų problemų. Kodėl? Nes senesni varikliai neturi tokių griežtų išmetamųjų dujų valymo sistemų, o jų vidinės dalys buvo projektuotos dirbti su kitokios sudėties tepalais.
Senesni varikliai – kodėl jiems reikia kitokio požiūrio
Automobiliai, pagaminti iki 2000-ųjų vidurio, turi vieną bendrą bruožą – jų varikliai buvo kuriami su tam tikra „atsarga”. Tarpai tarp detalių buvo didesni, sandarinimo technologijos ne tokios pažangios, o pats metalas apdorotas kitaip. Tai reiškia, kad tokiems varikliams reikia storesnio, stabilesnio aliejaus sluoksnio tarp trinčių paviršių.
Klasikinis pavyzdys – sovietinių laikų automobiliai ar senesni japonų varikliai. Jiems idealiai tinka 10W-40 arba net 15W-40 klampumo aliejai, ypač vasaros sezonu. Kodėl? Nes didesnis klampumas užtikrina, kad aliejaus plėvelė nenutruks net esant didesniam dilimui ir didesnėms detalių tarpams. Jei į tokį variklį pilsite modernų 5W-30, kuris yra daug skystesnis, aliejus tiesiog „nubėgs” per išsiplėtusius tarpus, o slėgis sistemoje kritiškai sumažės.
Be to, senesni varikliai dažnai turi paprastesnes arba visai neturi kintamų fazių mechanizmų, turbokompresoriaus ar tiesioginio kuro įpurškimo. Jų konstrukcija paprastesnė, bet tai nereiškia, kad jiems tinka bet koks aliejus. Priešingai – jiems reikia aliejaus su stipresniais priedais, kurie kompensuotų didesnį dilimą ir oksidaciją.
Dar vienas kritinis momentas – senesniuose varikliuose dažnai naudojamos gumos tarpinės ir sandarikliai, kurie buvo projektuoti dirbti su mineraliniais ar pusiau sintetiniais aliejais. Pilant visiškai sintetinį aliejų, šios gumos dalys gali pradėti trauktis arba, atvirkščiai, brinkti, o tai sukelia aliejaus nuotėkius. Esu matęs ne vieną atvejį, kai po perėjimo prie „geresnio” sintetinio aliejaus senas, bet gerai veikęs variklis pradėjo „prakaitavoti” per visas įmanomas vietas.
Modernūs varikliai ir jų kaprizai
Dabar pažvelkime į kitą spektro galą – modernius variklius, pagamintus po 2010 metų. Čia situacija visiškai priešinga, ir būtent čia daugelis vairuotojų daro kritines klaidas, manydami, kad „storesnis aliejus geriau apsaugo”.
Šiuolaikiniai varikliai projektuojami su minimaliais tarpais tarp detalių. Mes kalbame apie mikronus – tokius mažus tarpelius, kad juos sunku net įsivaizduoti. Pavyzdžiui, tarpas tarp stūmoklio žiedų ir cilindro sienelės gali būti vos kelios dešimtys mikronų. Tokiems varikliams reikia labai skysto, mažo klampumo aliejaus, kuris galėtų greitai pasiekti visas vietas ir sukurti ploną, bet patikimą apsauginį sluoksnį.
Jei į modernų BMW, Mercedes ar naujausios kartos Volkswagen variklį pilsite seną gerą 10W-40, sukursite daugiau problemų nei išspręsite. Storesnis aliejus tiesiog nepateks į visus tuos smulkius kanalėlius ir kritinius taškus. Kintamų fazių mechanizmai gali pradėti veikti netinkamai, turbokompresoriaus guoliai negaus pakankamo tepimo, o kuro sąnaudos išaugs.
Ypač kritiška tai tampa turbinuotiems varikliams. Šiuolaikinis turbokompresoriaus guolis sukasi dešimtimis tūkstančių apsisukimų per minutę. Jam reikia aliejaus, kuris patektų ten akimirksniu ir išlaikytų stabilų slėgį. Netinkamas aliejus gali sutrumpinti turbinos tarnavimo laiką perpus ar net daugiau. O turbinos keitimas – tai ne kelių šimtų eurų išlaidos.
Benzininiai prieš dyzelinius – ne tik kuro skirtumas
Viena didžiausių klaidų, kurią mato mechanikai, – naudoti tą patį aliejų ir benzininiams, ir dyzeliniams varikliams, neatsižvelgiant į jų specifiką. Taip, yra universalių aliejų, bet realybė tokia, kad optimalus pasirinkimas visada bus specifinis.
Dyzeliniai varikliai veikia kitokiomis sąlygomis nei benzininiai. Jie turi didesnį suspaudimo laipsnį, daugiau susidaro suodžių, o pats degimo procesas yra grubesnė. Tai reiškia, kad aliejus greičiau tamsėja, greičiau kaupiasi nešvarumai ir greičiau blogėja jo savybės. Dyzeliniams varikliams reikalingi aliejai su stipresniais detergentiniais priedais, kurie išlaikytų variklį švarų ilgiau.
Moderniems dyzeliniams varikliams su DPF (kietųjų dalelių filtru) situacija dar sudėtingesnė. Jiems būtini Low SAPS aliejai – su sumažintu sieros, fosforo ir pelenų kiekiu. Kodėl? Nes įprastas aliejus, degdamas cilindre (o nedidelis aliejaus kiekis visada ten patenka), palieka pelenus, kurie užkemša DPF filtrą. Filtro keitimas kainuoja nuo 500 iki 2000 eurų, priklausomai nuo automobilio modelio.
Benzininiai varikliai, ypač naujesni su tiesioginiu įpurškimu, taip pat turi savo specifiką. Jiems dažnai reikia aliejų su mažesniu klampumu (0W-20, 0W-30), kurie padeda sumažinti trinties nuostolius ir pagerinti degalų ekonomiją. Tačiau čia svarbu nepamiršti, kad tokius aliejus galima naudoti tik tiems varikliams, kurie tam projektuoti. Senesnis benzininis variklis su tokiu skystu aliejumi tiesiog „nusiplaus”.
Klampumo klasės – ne tik skaičiai ant skardinės
Kai žmonės kalba apie aliejų, dažniausiai mini tik klampumo klasę – 5W-30, 10W-40 ir panašiai. Bet kas iš tikrųjų reiškia šie skaičiai, ir kodėl jie tokie svarbūs?
Pirmasis skaičius su raide „W” (Winter – žiema) rodo, kaip aliejus elgiasi žemoje temperatūroje. Kuo mažesnis skaičius, tuo lengviau aliejus tekės šaltyje. Tai kritiškai svarbu žiemą, kai leidžiate variklį. Jei naudojate 15W-40 aliejų -20°C temperatūroje, variklis pirmąsias sekundes dirbs beveik be tepimo, nes aliejus bus per tirštas. Tai sukelia didžiąją dalį viso variklio dilimo – būtent šalto leidimo metu.
Antrasis skaičius rodo aliejaus klampumą aukštoje temperatūroje, kai variklis jau įšilęs. Čia didesnis skaičius reiškia storesnį aliejų. Senesniems, daugiau nuvažiavusiems varikliams dažnai rekomenduojama rinktis didesnį antrąjį skaičių, nes tai kompensuoja padidėjusius tarpus tarp detalių.
Tačiau štai ko daugelis nežino – aliejaus klampumas keičiasi ne tik nuo temperatūros, bet ir nuo variklio darbo laiko. Sintetinis aliejus išlaiko savo klampumą daug ilgiau nei mineralinis. Tai reiškia, kad 5W-30 sintetinis aliejus po 10 tūkstančių kilometrų vis dar bus artimas 5W-30, o mineralinis 10W-40 gali tapti 10W-30 ar net skystesniu.
Štai kodėl šiuolaikiniams varikliams su ilgais keitimo intervalais (15-30 tūkst. km) būtinas visiškai sintetinis aliejus. Jis tiesiog fiziškai pajėgus išlaikyti savo savybes tiek laiko. Mineralinis arba pusiau sintetinis aliejus tokiems intervalams netinka kategoriškai, net jei jo klampumo klasė atitinka reikalavimus.
Specifikacijos – ten, kur slypi tikroji tiesa
Dabar palieskime temą, kurią dauguma vairuotojų ignoruoja – gamintojų specifikacijas. Ant aliejaus skardinės rasite ne tik klampumo klasę, bet ir įvairias raides bei skaičius: ACEA A3/B4, API SN, VW 504.00, BMW LL-04 ir panašiai. Daugelis mano, kad tai tik formalumas. Realybė – tai svarbiau nei pats klampumas.
Kiekvienas automobilio gamintojas kelia savo reikalavimus aliejui, atsižvelgdamas į savo variklių specifiką. Pavyzdžiui, VW 504.00/507.00 specifikacija sukurta specialiai Volkswagen grupės dyzeliniams varikliams su DPF. Šis aliejus turi labai specifinę priedų formulę, kuri užtikrina ir variklio apsaugą, ir filtro ilgaamžiškumą.
BMW Longlife-04 specifikacija reikalauja dar griežtesnių parametrų. Šie aliejai turi išlaikyti savo savybes iki 30 tūkstančių kilometrų, dirbti su kintamų fazių mechanizmais ir turbokompresoriumi, o dar ir neužkemšti katalizatorių bei filtrų. Tai labai aukštas technologinis lygis, ir ne kiekvienas „geras” aliejus jį atitinka.
ACEA specifikacijos (Europos automobilių gamintojų asociacija) yra platesnės, bet taip pat svarbios. ACEA C3, pavyzdžiui, reiškia Low SAPS aliejų, tinkantį varikliams su katalizatoriais ir filtrais. ACEA A3/B4 – universalesnis variantas varikliams be griežtų išmetamųjų dujų reikalavimų.
Praktinis patarimas: visada pirmiausia žiūrėkite specifikacijas, o tik po to klampumą. Geriau naudoti 5W-30 su teisinga specifikacija nei 5W-40 be jos, net jei pastarasis atrodo „geresnis” dėl didesnio klampumo.
Keitimo intervalai – kada ekonomija tampa nuostoliu
Kalbant apie aliejaus pasirinkimą pagal automobilio amžių, būtina paminėti ir keitimo intervalus. Čia matome vieną didžiausių prieštaravimų tarp gamintojų rekomendacijų ir realaus gyvenimo.
Naujiems automobiliams gamintojai dažnai nurodo 15, 20 ar net 30 tūkstančių kilometrų intervalus. Tai techniškai įmanoma su aukščiausios kokybės sintetiniais aliejais. Tačiau yra viena problema – šie intervalai apskaičiuoti idealiais eksploatacijos sąlygomis. O kas yra idealios sąlygos? Ilgi kelionės greitkeliais, stabili temperatūra, kokybiškas kuras, be dažnų leidimų ir stabdymų.
Realybė Lietuvoje visiškai kitokia. Trumpos kelionės mieste, dažni šalti leidimai žiemą, stovėjimas spūstyse, ne visada aukščiausios kokybės kuras – visa tai drastiškai pagreitina aliejaus senėjimą. Todėl net su geriausiu sintetiniu aliejumi 30 tūkstančių kilometrų intervalas yra per ilgas.
Senesnių automobilių atveju situacija dar aiškesnė. Jei jūsų automobiliui daugiau nei 10 metų arba jis nuvažiavęs per 150 tūkstančių kilometrų, aliejų reikėtų keisti dažniau nei naujam. Kodėl? Nes susidėvėjęs variklis į aliejų išskiria daugiau nešvarumų, pats aliejus greičiau oksiduojasi dėl aukštesnės temperatūros (dėl prastesnės šilumos nuvedimo), o sandarikliai gali praleisti degimo produktus į karterį.
Praktiškai, senesniam automobiliui su dideliu ridu rekomenduočiau keisti aliejų kas 7-10 tūkstančių kilometrų, net jei naudojate gerą sintetinį aliejų. Taip, tai kainuos daugiau per metus, bet variklio remontas kainuos nepalyginamai daugiau.
Kai mitai susiduria su realybe: ką daryti praktiškai
Apibendrinus visą šią informaciją, galima suformuluoti keletą praktinių gairių, kurios padės išvengti klaidų ir užtikrinti variklio ilgaamžiškumą.
Pirmiausia, visada pradėkite nuo automobilio instrukcijos arba gamintojo rekomendacijų. Ten rasite ne tik klampumo klasę, bet ir būtinas specifikacijas. Jei automobilis senas ir instrukcijos nebeturite, informaciją galima rasti internete arba pasitarti su oficialiu dileriumi.
Antra, atsižvelkite į automobilio amžių ir ridą. Jei automobilis naujas (iki 5 metų) ir turi nedidelį ridą (iki 100 tūkst. km), laikykitės gamintojo rekomendacijų tiksliai. Jei automobilis senesnis ar turi didesnį ridą, apsvarstykite šiek tiek didesnio klampumo aliejų – pavyzdžiui, vietoj 5W-30 naudokite 5W-40 arba 10W-40, jei tai neprieštarauja gamintojo reikalavimams.
Trečia, būtinai atsižvelkite į variklio tipą. Dyzeliniams varikliams su DPF naudokite tik Low SAPS aliejus su tinkamomis specifikacijomis. Turbinuotiems varikliams – tik visiškai sintetinius aliejus, kurie užtikrina greitą tekėjimą ir stabilų slėgį.
Ketvirta, neskaitykite per daug forumų ir nepasiduokite „patyrusiųjų” patarimams, jei jie prieštarauja gamintojo rekomendacijoms. Kiekvienas variklis unikalus, ir tai, kas tiko vienam, gali pakenkti kitam. Ypač atsargiai žiūrėkite į patarimus „pilti storesnį – geriau apsaugos”. Tai tiesa tik labai specifiniais atvejais.
Penkta, naudokite tik patikimų gamintojų aliejus. Rinkoje pilna padirbinėjimų ir prastos kokybės produktų. Geriau pirkite iš patikimų tiekėjų, net jei kainuos šiek tiek brangiau. Aliejaus keitimas kainuoja 50-100 eurų, variklio remontas – 2000-5000 eurų. Matematika paprasta.
Šešta, keiskite aliejų dažniau nei rekomenduoja gamintojas, ypač jei eksploatuojate automobilį mieste arba daug stovite spūstyse. Optimalus intervalas daugumai automobilių – 10-15 tūkstančių kilometrų arba kartą per metus, priklausomai nuo to, kas įvyksta anksčiau.
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus patarimas – kartu su aliejumi visada keiskite ir filtrą. Naudoti naują aliejų su senu filtru – tai kaip valytis dantis ir neskalauti burnos. Filtras kainuoja 5-20 eurų, ir jo keitimas užtikrina, kad naujas aliejus išliks švarus ilgiau. Taip pat periodiškai tikrinkite aliejaus lygį – net geriausias aliejus nepadės, jei jo variklyje per mažai.
Aliejaus pasirinkimas pagal automobilio amžių ir variklio tipą nėra sudėtinga mokslo šaka, bet reikalauja dėmesio ir supratimo. Ignoruojant šiuos aspektus, net pats brangiausias ir geriausias aliejus gali tapti pinigų švaistymu arba net pakenkti varikliui. Tuo tarpu teisingas pasirinkimas, net jei tai bus vidutinės kainos produktas, užtikrins, kad jūsų automobilis tarnaus ilgai ir patikimai. Variklis – tai automobilio širdis, ir ji nusipelno tinkamos priežiūros.
