Kai skirtingumas tampa stiprybe
Sėdžiu mažoje Vilniaus kavinėje, kur ant sienos kabo plakatai trimis kalbomis, o už baro dirba mergina su ryškiai dažytais plaukais ir tatuiruote ant kaklo. Šalia manęs – vyresnio amžiaus pora, kuri ramiai geria kavą ir skaito laikraštį, o prie lango įsikūrusi jaunų mamų grupė su vaikais, tarp kurių viena moteris aiškiai kalbasi rusiškai, kita – lenkiškai. Niekas nežiūri įtariai, niekas nekelia antakių. Tai paprastas šiuolaikinės Lietuvos miesto vaizdas, kuris prieš dešimtmetį būtų atrodęs kur kas įtampos kupinesnis.
Tolerancija – žodis, kurį dažnai vartojame abstrakčiai, tarsi tai būtų tik gražus teorinis principas. Tačiau realybė rodo ką kita: tai kasdienis darbas, kuris keičia miestų veidą, bendruomenių nuotaikas ir žmonių gyvenimo kokybę. Lietuvos miestuose, nors ir lėtai, vyksta tylus, bet reikšmingas pokytis – vis daugiau erdvių, iniciatyvų ir žmonių, kurie supranta, kad skirtingumas nėra grėsmė, o galimybė.
Kaunas: kai kaimynystė virsta bendryste
Dainavos mikrorajonas Kaune – vieta, kuri ilgą laiką buvo asocijuojama su socialinėmis problemomis ir įtampa. Čia gyvena įvairių tautybių, skirtingų pajamų lygių ir amžiaus grupių žmonės. Prieš penkerius metus vietos bendruomenės centras pradėjo projektą „Kaimynų vakarai”, kuris iš pradžių atrodė kaip dar viena geranoriška, bet pasmerkta žlugti iniciatyva.
Tačiau nutiko kas nors netikėto. Pirmajame susitikime atėjo vos keliolika žmonių – daugiausia pensininkų. Antrąjį kartą – jau dvidešimt, ir tarp jų buvo jaunų šeimų su vaikais. Po metų šie susitikimai tapo reguliaria tradicija, kurioje dalyvauja per šimtą bendruomenės narių. Kas pasikeitė?
Organizatoriai atsisakė dirbtinio „tolerancijos mokymo” ir tiesiog sudarė sąlygas žmonėms pažinti vieniems kitus. Ukrainietė Olga mokė gaminti varenyky, lietuvė Rasa – cepelinų, o syrų kilmės Ahmadas pasiūlė kartu sutvarkyti vaikų žaidimo aikštelę. Paprasti, kasdieniški dalykai tapo tiltu tarp skirtingų pasaulių.
Dabar Dainavoje veikia bendruomeninis daržas, kurį prižiūri įvairių tautybių gyventojai, o vasarą organizuojami daugiakultūriai festivaliai, kurie pritraukia žmones iš viso Kauno. Svarbiausias pasiekimas? Sumažėjo pranešimų policijai dėl kaimynų konfliktų, o apklausos rodo, kad gyventojai jaučiasi saugiau ir labiau priklausantys savo bendruomenei.
Vilniaus senamiestis: kur istorija susitinka su šiuolaikiškumu
Vilniaus senamiestis visada buvo daugiakultūris – čia gyveno lietuviai, lenkai, rusai, žydai, totoriai. Tačiau sovietmečiu ir po jo ši įvairovė tapo įtampos šaltiniu, o ne turtu. Pastaraisiais metais situacija keičiasi, ir tai ne tik turistinio marketingo dėka.
Žydų gatvėje veikia bendruomeninis centras, kuris organizuoja ne tik renginius žydų bendruomenei, bet ir atviras diskusijas, edukacinius užsiėmimus visiems suinteresuotiems. Čia galima išgirsti istorijas apie Vilnių, kurio nebėra, bet kuris vis dar gyvena atmintyje ir pasakojimuose. Svarbu tai, kad šios erdvės nėra uždari klubai – jos kviečia dialogui.
Panašiai veikia ir Lietuvos lenkų kultūros centras, ir Rusų dramos teatras, ir naujai atsiradęs Ukrainos kultūros namai. Šios institucijos nebesilaiko tik savo etninių grupių – jos tampa tiltu tarp skirtingų bendruomenių. Pavyzdžiui, Rusų dramos teatre vyksta spektakliai lietuvių kalba, o Lenkų kultūros centre – lietuvių kalbos kursai lenkakalbių šeimų vaikams.
Ką tai duoda praktiškai? Sumažėja tarpetninė įtampa, atsiranda daugiau erdvių dialogui, o svarbiausia – jaunoji karta auga matydama įvairovę kaip normalumą, o ne išskirtinumą. Vienas vilnietis pasakojo, kaip jo sūnus darželyje draugauja su trim skirtingų tautybių vaikais ir jiems visai nerūpi, kas yra lietuvis, o kas – ne. Jiems svarbu, kas geba geriau statyti bokštus iš kaladėlių.
Klaipėda: uostamiesčio atvira dvasia
Klaipėda, kaip uostamiestis, visada buvo atviresnė naujovėms ir skirtingumui. Čia jau seniai įprasta matyti įvairių tautybių jūrininkus, užsieniečius, atvykusius darbų. Tačiau tai nereiškia, kad tolerancija atėjo savaime – ji buvo ir yra kuriama kasdieniame gyvenime.
Vienas įdomiausių pavyzdžių – Klaipėdos universiteto iniciatyva „Miestas visiems”, kuri sujungė studentus, vietos gyventojus ir atvykėlius. Projekto metu buvo sukurtas interaktyvus miesto žemėlapis, kuriame pažymėtos vietos, svarbios skirtingoms bendruomenėms. Paaiškėjo, kad tas pats parkas vienai bendruomenei yra susitikimų vieta, kitai – meditacijos erdvė, o trečiai – vaikų žaidimų aikštelė.
Ši paprasta idėja leido žmonėms suprasti, kad viešoji erdvė priklauso visiems ir kad skirtingi poreikiai gali sugyventi vienas šalia kito. Dabar Klaipėdoje veikia kelios daugiakultūrės erdvės, kur galima mokytis kalbų, dalyvauti kulinarijos kursuose, klausytis skirtingų šalių muzikos.
Praktinis rezultatas? Klaipėdos savivaldybė pradėjo konsultuotis su skirtingų bendruomenių atstovais planuodama miesto plėtrą. Tai reiškia, kad sprendimai priimami atsižvelgiant į visų poreikius, o ne tik daugumos. Pavyzdžiui, planuojant naują parką, buvo įrengtos ir ramios meditacijos zonos, ir aktyvaus laisvalaikio erdvės, ir vaikų žaidimų aikštelės – kiekvienas rado sau vietą.
Mažieji miestai: Alytus ir Marijampolė
Dažnai manoma, kad tolerancija ir atvira įvairovei nuostata – tai tik didmiesčių reikalas. Tačiau mažesni Lietuvos miestai rodo, kad pokyčiai įmanomi visur, nors jie gali atrodyti kitaip.
Alytuje veikia unikalus projektas „Kaimynystės namai”, kuris buvo sukurtas padėti integruotis romų bendruomenei. Vietoj tradicinio „mes jiems padedame” požiūrio, projektas pasiūlė abipusį mokymąsi. Lietuvių šeimos mokėsi romų amatų – pynimo, metalo apdirbimo, o romų šeimos – finansinio raštingumo, biurokratinių procedūrų. Svarbiausia – tai vyko ne kaip formalūs mokymai, o kaip bendri užsiėmimai, pietūs, šventės.
Rezultatai nėra stebuklinga transformacija, bet jie matomi. Romų vaikai dažniau lanko mokyklą, suaugusieji drąsiau kreipiasi pagalbos į institucijas, o lietuvių gyventojai mažiau bijo ir vengia romų bendruomenės. Viena mokytoja pasakojo, kaip jos klasėje romų kilmės mergaitė pirmą kartą buvo pakviesta į lietuvių šeimos gimtadienį – tai atrodytų smulkmena, bet tai milžiniškas žingsnis.
Marijampolėje situacija kitokia – čia pagrindinė „kitoniškumo” tema yra ne tautybė, o seksualinė orientacija ir lytis. Nedideliame mieste, kur visi vieni kitus pažįsta, būti kitokiam yra ypač sunku. Tačiau vietos jaunimo centras pradėjo projektą „Būk savimi”, kuris sukūrė saugią erdvę LGBT+ jaunimui ir jų draugams.
Projektas susidūrė su pasipriešinimu – buvo ir protestų, ir neigiamų komentarų. Tačiau organizatoriai išlaikė poziciją: jie nekėlė politinių reikalavimų, neorganizavo provokuojančių renginių, tiesiog sudarė sąlygą jauniems žmonėms susitikti, pasikalbėti, jaustis priimtiems. Po dvejų metų net kritikai pripažino, kad jokios „grėsmės” nėra – yra tik jauni žmonės, kuriems reikia palaikymo.
Ką reiškia tolerancija praktikoje
Visi šie pavyzdžiai rodo vieną bendrą dalyką: tolerancija nėra abstraktus principas ar tik politinė pozicija. Tai konkretūs veiksmai, kurie keičia kasdienį gyvenimą. Bet kaip tai atrodo praktiškai? Ką gali padaryti paprastas žmogus, bendruomenės narys ar vietos aktyvistas?
Pirma, tolerancija prasideda nuo paprastos pagarbos. Tai nereiškia, kad turite sutikti su visais ir viskuo, bet tai reiškia, kad pripažįstate kito žmogaus teisę būti kitokiam. Pavyzdžiui, jūs galite nepritarti tam, kaip kaimynas augina vaikus, bet tai neduoda teisės jam įžūliai kištis ar smerkti.
Antra, tolerancija reikalauja aktyvaus smalsumo. Vietoj to, kad bijotumėte ar vengtumėte to, kas nežinoma, pabandykite sužinoti daugiau. Jei jūsų rajone atsikėlė užsieniečių šeima, pasveikinkite, pasiūlykite pagalbą. Jei kaimynystėje atidaryta nauja etninė parduotuvė ar restoranas, užeikite, paragaukite. Tai paprasti gestai, bet jie kuria ryšius.
Trečia, tolerancija reiškia gynimą. Kai matote, kad kažkas yra diskriminuojamas, pajuokiamas ar atskiriamas dėl savo skirtumo, nelikite abejingi. Tai nereiškia, kad turite tapti kovotoju už teises, bet paprasta parama – žodis, gestas, solidarumas – gali daug ką pakeisti.
Ketvirta, tolerancija yra švietimas. Jei turite vaikų, kalbėkite su jais apie įvairovę, skaitykite knygas apie skirtingas kultūras, keliaujant rodykite, kaip įdomus ir spalvingas yra pasaulis. Vaikai, kurie auga matydami įvairovę kaip normalumą, užaugs tolerantiškesni nei tie, kurie gyvena uždaroje aplinkoje.
Kai bendruomenė tampa šeima
Grįžtu prie tos Vilniaus kavinės, kur prasidėjo šis pasakojimas. Stebiu žmones, jų veidus, judesius, pokalbius. Čia nėra jokios dirbtinės harmonijos ar prievartinio „visi esame vienodi” šūkavimo. Yra tiesiog žmonės, kurie gyvena savo gyvenimus, ir jiems nerūpi, kas šalia yra kitoks.
Lietuvos miestai nėra idealūs – vis dar yra diskriminacijos, neapykantos, baimės. Tačiau tie pavyzdžiai, kuriuos mačiau Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje, Marijampolėje, rodo, kad pokytis įmanomas. Jis nevyksta greitai, jis nevyksta lengvai, bet jis vyksta.
Tolerantiškas požiūris į įvairovę keičia bendruomenių gyvenimą ne per didžiulius projektus ar politines kampanijas. Jis keičia per mažus, kasdieniškus veiksmus – per bendrą kavą su nauju kaimynu, per šypseną gatvėje, per norą suprasti, o ne pasmerkti. Ir kai šie maži veiksmai susideda į bendrą mozaiką, atsiranda kažkas nuostabaus – bendruomenė, kurioje kiekvienas jaučiasi turintis vietą, kiekvienas yra matomas ir girdimas.
Galbūt tai ir yra tikrasis tolerancijos tikslas – ne priversti visus būti vienodus, o sukurti erdvę, kurioje skirtingumas tampa ne barjeru, o tiltu. Kur žmonės nebijo būti savimi, nes žino, kad bus priimti. Kur vaikai auga matydami, kad pasaulis yra spalvingas ir įvairus, ir kad tai yra gražu.
Lietuvos miestai dar tik pradeda šią kelionę, bet kiekvienas žingsnis, kiekviena iniciatyva, kiekvienas žmogus, kuris pasirenka atvirumą vietoj baimės, daro šią kelionę trumpesnę ir lengvesnę. Ir galbūt būtent tai yra svarbiausia – suprasti, kad tolerancija nėra kažkas, ko reikia laukti iš kitų, o tai, ką kiekvienas galime pradėti praktikuoti šiandien, čia ir dabar, savo bendruomenėje, savo gatvėje, savo šeimoje.
