Kodėl tolerancija mokykloje – ne tik gražūs žodžiai
Kiekvieną rugsėjį mokyklos durys atsiveria įvairiausių tautybių, tikėjimų, šeimyninių situacijų ir poreikių vaikams. Vieni atvažiuoja iš naujų rajonų, kiti – iš visai kitų šalių. Kai kurie vaikai auga su dviem tėvais, kiti – su seneliais ar globėjais. Yra moksleivių, kurie skaito greitai ir lengvai, o yra tokių, kuriems kiekvienas sakinys – kaip kalno kopimas. Ir visa ši įvairovė susiburia po vienu stogu, klasėse, koridoriuose, valgykloje.
Tolerancijos paroda mokykloje – tai ne dar vienas formalumas, kurį reikia atšaukšti dėl kokio nors plano ar ataskaitos. Tai galimybė padėti vaikams pamatyti, kad skirtingumas nėra grėsmė, o turtas. Kad kiekvienas žmogus turi teisę būti savimi. Kad mes visi esame skirtingi ir tuo pat metu – vienodi savo vertėje.
Tačiau kaip tokią parodą organizuoti taip, kad ji nebūtų tik gražių plakatų ant sienos? Kaip padaryti, kad ji tikrai paliktų pėdsaką vaiko širdyje ir galvoje? Apie tai ir kalbėsime šiame straipsnyje.
Nuo idėjos iki koncepcijos: ką norime pasakyti?
Prieš pradedant lipti ant kopėčių su spaustuvėmis ir kabinti plakatus, verta sustoti ir pagalvoti: ką iš tikrųjų norime perteikti? Kokią žinią? Kokią emociją? Tolerancija – tai labai platus sąvokos laukas. Ar kalbėsime apie tautinę įvairovę? Apie neįgaliųjų integraciją? Apie skirtingas religijas? O gal apie tai, kaip priimti save ir kitus tokius, kokie esame?
Geriausia, kai parodos tema kyla iš realių mokyklos poreikių. Gal pastebėjote, kad vaikai iš kitų šalių jaučiasi izoliuoti? Gal klasėje yra vaikas su negalia, ir kiti mokiniai nežino, kaip su juo bendrauti? O gal tiesiog pastebite, kad vaikai greitai klijuoja etiketes vieni kitiems – „keistuolis”, „kitoks”, „ne toks kaip mes”?
Kai tema aiški, lengviau formuoti koncepciją. Pavyzdžiui, jei norite kalbėti apie tautinę įvairovę, galite sukurti parodą „Pasaulis mūsų klasėje”, kur kiekviena klasė pristato skirtingas šalis, kultūras, tradicijas. Jei tema – priėmimas ir pagarba skirtingumui, galite organizuoti parodą „Visi skirtingi – visi svarbūs”, kur dėmesys skiriamas tam, kas mus jungia, o ne skiria.
Svarbu, kad koncepcija būtų aiški ne tik jums, bet ir mokiniams. Jie turi suprasti, kodėl dalyvauja šioje parodoje, ką nori pasakyti kitiems. Kai vaikas supranta tikslą, jis įsitraukia kur kas nuoširdžiau.
Mokiniai – ne tik dalyviai, bet ir kūrėjai
Didžiausia klaida organizuojant bet kokį renginį mokykloje – daryti viską už vaikus. Taip, greičiau. Taip, gražiau. Bet ar prasmingas? Ne itin.
Paroda tampa tikrai veiksminga tik tada, kai vaikai patys įsitraukia į jos kūrimą. Ir čia svarbu suprasti: ne visi vaikai mėgsta piešti plakatus. Vieni geriau rašo tekstus, kiti moka fotografuoti, treti – puikiai kalba prieš publiką, ketvirti – sugeba organizuoti ir koordinuoti komandą.
Todėl parodą galima kurti įvairiais būdais:
Vizualiniai darbai: piešiniai, kolažai, nuotraukų parodos, video įrašai, instaliacijos. Vaikai gali piešti tai, kas jiems asocijuojasi su tolerancija, fotografuoti savo draugus iš skirtingų kultūrų, kurti video istorijas apie priėmimą.
Rašytiniai darbai: eiliuotos eilės, esė, laiškai sau ar kitiems, interviu su įvairių tautybių ar kultūrų žmonėmis. Vyresniųjų klasių mokiniai gali parašyti asmeninius pasakojimus apie tai, kaip patys susidūrė su diskriminacija ar kaip išmoko priimti skirtingumą.
Interaktyvūs elementai: klausimų siena, kur kiekvienas gali užrašyti savo mintis; „tolerancijos medis”, kur ant lapelių rašomi geri darbai ar žodžiai; QR kodai, vedantys į video įrašus ar audio pasakojimus.
Asmeniniai daiktai ir pasakojimai: vaikai gali atnešti daiktų, kurie jiems svarbūs dėl kultūrinių ar šeimos tradicijų – tai gali būti nacionaliniai drabužiai, maisto receptai, nuotraukos, muzikos instrumentai. Prie kiekvieno daikto – trumpas pasakojimas.
Svarbu, kad kiekvienas vaikas rastų savo vietą šiame procese. Net tie, kurie paprastai vengia dėmesio, gali prisidėti – pavyzdžiui, padėti kabinti darbus, organizuoti erdvę, pasirūpinti, kad visi turėtų reikiamas medžiagas.
Erdvės parinkimas ir parodos architektūra
Parodos vieta mokykloje – ne mažiau svarbus dalykas nei jos turinys. Galite sukurti nuostabiausius darbus, bet jei jie bus pakabinti tamsiame koridoriaus kampe, kur niekas nevaikšto, poveikis bus minimalus.
Ideali vieta parodai – tai erdvė, kur vaikai praleidžia laiko, sustoja, bendrauja. Tai gali būti pagrindinis koridorius, valgykla, biblioteka, aktų salė. Jei mokykloje yra atrium ar centrinis holas – dar geriau. Svarbu, kad erdvė būtų prieinama visiems, įskaitant ir neįgaliuosius – paroda turi būti tokioje aukštyje, kad ją matytų ir vežimėlyje sėdintis žmogus.
Jei erdvės nedaug, galite sukurti kelias mažesnes parodas skirtingose vietose arba rotacijos principu keisti eksponatus. Pavyzdžiui, pirmą savaitę vienos klasės darbai, antrą – kitos. Taip daugiau vaikų turės galimybę dalyvauti ir daugiau kartų apsilankyti parodoje.
Parodos architektūra – tai kaip išdėstyti darbus, kad jie pasakotų istoriją. Galite pradėti nuo bendro klausimo („Kas yra tolerancija?”), pereiti prie konkrečių pavyzdžių (skirtingų kultūrų, situacijų), o baigti asmeniniais pasakojimais ar išvadomis. Arba sukurti teminių zonų – viena zona apie tautinę įvairovę, kita apie neįgaliųjų įtrauktį, trečia apie lytinę tapatybę ir pan.
Nepamirškite apšvietimo. Gera šviesa padaro parodą patrauklesnę ir profesionalesnę. Jei galite, naudokite šviestuvus ar natūralią šviesą. Tamsūs kampai nepatraukia dėmesio.
Interaktyvumas – raktas į širdis ir galvas
Pasyvus žiūrėjimas – tai gerai, bet aktyvus dalyvavimas – daug geriau. Kai vaikas ne tik žiūri, bet ir daro, galvoja, atsako, kuria – informacija įsisavinamas giliau ir lieka ilgiau.
Štai keletas idėjų, kaip padaryti parodą interaktyvią:
„Tolerancijos siena”: didelis popierius ar lenta, kur kiekvienas gali užrašyti, ką jam reiškia tolerancija, arba pasidalinti savo patirtimi. Galite duoti skirtingų spalvų flomasterius ar lipnių lapelių. Po savaitės turėsite spalvingą, gyvą sieną, pilną vaikų minčių.
„Įsijausk į kito kailį”: stoteles su užduotimis, kur vaikai gali pabandyti suprasti, kaip jaučiasi kitas žmogus. Pavyzdžiui, užduotis su akiniais, kurie iškraipo vaizdą (imituoja regėjimo problemas), ar užduotis su ausų kištukai (imituoja klausos sutrikimus). Arba tekstai, parašyti disleksija sergančio vaiko akimis.
Klausimų dėžutė: vieta, kur vaikai gali anoniminiai užduoti klausimus apie tai, ko nesuprato ar kas juos domina. Vėliau galite organizuoti diskusiją ar atsakyti į klausimus specialiame stende.
Video kampas: jei turite techninių galimybių, sukurkite vietą, kur galima žiūrėti trumpus video įrašus apie toleranciją, įvairovę, priėmimą. Tai gali būti ir vaikų sukurti video, ir profesionalūs filmukai.
Žaidimų zona: ypač pradinukams puikiai tinka žaidimai, kurie moko tolerancijos. Pavyzdžiui, atpažink šalį pagal vėliavą, susietas tradicijas su šalimi, sudėliok žmogaus teisių puzlę.
Interaktyvumas padaro parodą gyva. Ji tampa ne tik eksponatų rinkiniu, bet erdve, kur vyksta tikras mokymasis.
Įtraukti tėvus ir bendruomenę
Tolerancijos tema neturėtų baigtis mokyklos sienose. Priešingai – ji turėtų plisti į šeimas, bendruomenes, visuomenę. Todėl parodą galite padaryti atvirą ne tik mokiniams, bet ir tėvams, seneliams, aplinkinių namų gyventojams.
Tėvai gali būti ne tik žiūrovai, bet ir aktyvūs dalyviai. Pavyzdžiui, jei paroda apie tautinę įvairovę, pakvieskite tėvus pasidalinti savo šalies tradicijomis, atnešti nacionalinių patiekalų receptų, papasakoti savo emigracijos ar integracijos istorijas. Jei paroda apie šeimų įvairovę, tėvai gali pasidalinti savo šeimos nuotraukomis ir pasakojimais.
Galite organizuoti parodą atidarymą kaip renginį – su trumpomis kalbomis, vaikų pasirodymais, diskusijomis. Tai suteikia parodai svorio ir parodo, kad mokykla šią temą laiko svarbia.
Jei mokykloje yra tėvų iš skirtingų kultūrų, tai puiki proga jiems pasijusti matomiems ir įvertintiems. Kai vaikas mato, kad jo šeimos kultūra mokykloje yra gerbiama ir demonstruojama, jo savivertė kyla. O kitiems vaikams tai – galimybė pamatyti, kad pasaulis yra platus ir įvairus.
Bendruomenės įtraukimas gali reikšti ir kvietimą vietos organizacijų – pavyzdžiui, neįgaliųjų organizacijų, migrantų centrų, kultūros centrų. Jie gali prisidėti prie parodos turinio, suteikti informacijos, o kartais ir finansinės paramos.
Pokalbiai ir diskusijos – kur prasideda tikrasis darbas
Paroda – tai tik pradžia. Tikrasis darbas prasideda tada, kai vaikai pradeda kalbėti apie tai, ką matė, ką jautė, ką suprato. Todėl parodą būtina papildyti pokalbiais klasėse, diskusijomis, refleksijomis.
Po parodos apsilankymo galite organizuoti klasės valandėles, kur vaikai dalijasi įspūdžiais. Užduokite atvirus klausimus: „Kas tave labiausiai nustebino?”, „Ką naujo sužinojai?”, „Ar keitėsi tavo nuomonė apie kažką?”, „Kaip tu galėtum būti tolerantiškas savo kasdieniame gyvenime?”.
Vyresniems mokiniams galite organizuoti diskusijas sudėtingesnėmis temomis – apie stereotipus, diskriminaciją, privilegijas, socialinę atsakomybę. Svarbu, kad diskusijos būtų saugios – vaikai turi jaustis laisvi išsakyti savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo kitų, bet kartu turi mokytis gerbti kitų nuomones ir jausti ribas (pvz., neigti kito žmogaus vertės negalima).
Galite pakviesti svečių – žmonių, kurie turi asmeninės patirties su diskriminacija ar įvairove. Tai gali būti pabėgėlis, neįgalus žmogus, LGBT+ bendruomenės atstovas, skirtingos religijos praktikuotojas. Gyvi pasakojimai veikia stipriau nei bet koks vadovėlis.
Jei mokykloje yra psichologas ar socialinis pedagogas, pasitelkite jų pagalbą. Jie gali padėti vesti diskusijas, pastebėti vaikus, kuriems tema yra jautri, suteikti papildomą paramą.
Nepamirškite ir pedagogų. Tolerancijos tema aktuali ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Galite organizuoti pedagogų susirinkimą ar mokymus, kur aptariama, kaip mokytojams elgtis su įvairove klasėje, kaip reaguoti į patyčias ar diskriminaciją, kaip kurti įtraukią aplinką.
Kai paroda tampa kasdieniu gyvenimu
Paroda anksčiau ar vėliau bus nuimta. Plakatai bus sudėti į spintas, darbai grąžinti vaikams, erdvė vėl taps įprasta. Bet ar tai reiškia, kad tolerancijos tema baigiasi? Tikrai ne.
Tikrasis parodos tikslas – ne sukurti gražų renginį, bet pradėti pokyčius mokyklos kultūroje. Kad tolerancija taptų ne vienkartine akcija, o kasdieniu gyvenimu. Kad vaikai mokytųsi priimti skirtingumą ne tik parodos metu, bet ir per pamokas, pertraukas, bendraujant su draugais.
Kaip tai padaryti? Pirmiausia – būti nuosekliam. Tolerancijos tema turėtų atsispindėti įvairiose pamokose – literatūroje, istorijoje, etikoje, net matematikoje (pvz., statistika apie įvairovę). Mokytojai turėtų būti jautrūs diskriminacijos apraiškoms ir nedelsiant į jas reaguoti. Mokyklos taisyklės turėtų aiškiai drausti patyčias, įžeidimus, diskriminaciją.
Galite sukurti „tolerancijos ambasadorių” grupę – mokinius, kurie savanoriškai įsipareigoja skatinti pagarbą ir įvairovę mokykloje. Jie gali organizuoti mažesnius renginius, stebėti situaciją, būti tarpininkais konfliktuose.
Svarbu, kad tolerancija būtų matoma ir mokytojų elgesyje. Vaikai moko iš pavyzdžių. Jei mokytojas su pagarba kalba apie skirtingas kultūras, religijas, gyvenimo būdus – vaikai tai perima. Jei mokytojas leidžia diskriminuojančius pokštus ar ignoruoja patyčias – vaikai tai taip pat perima.
Tolerancija – tai ne vienkartinis renginys, o kelionė. Paroda – tik vienas žingsnis toje kelionėje. Bet jei tas žingsnis padarytas nuoširdžiai, su meile ir atsakomybe, jis gali pakeisti mokyklos klimatą, vaikų požiūrį, o gal ir visą jų gyvenimą. Nes vaikai, kurie išmoksta priimti skirtingumą, užauga į suaugusiuosius, kurie kuria tolerantišką visuomenę. Ir tai – geriausias rezultatas, kurį bet kuri mokykla gali pasiekti.
