D. Pūras: „Nepakantumas pažeidžiamų grupių atstovams rodo, kad mūsų visuomenė serga“ | NLIF

D. Pūras: „Nepakantumas pažeidžiamų grupių atstovams rodo, kad mūsų visuomenė serga“

Psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Dainius Pūras įsitikinęs, kad viešojoje erdvėje plačiai nagrinėti Biržų ir Žiežmarių atvejai, kai vietos bendruomenės pasipriešino bendruomeninių vaikų globos namų ir asmenų su negalia namų statyboms, tėra gilesnės ir sudėtingesnės problemos simptomai. Kol visuomenė kaltina Biržų ir Žiežmarių bendruomenes nebrandumu, D. Pūras ragina giliau pažvelgti į istoriškai susiklosčiusią ir toliau tęsiamą pažeidžiamų visuomenės grupių netoleravimą ir jų izoliaciją nuo visuomenės.

– Šią vasarą viešąją erdvę supurtė Biržų ir Žiežmarių atvejai, kai vietos bendruomenės pasipriešino vaikų globos namų ir asmenų su negalia namų statyboms. Ką, jūsų nuomone, rodo gyventojų pasipriešinimas pažeidžiamų visuomenės grupių integracijai į vietos bendruomenę?

– Lietuvos visuomenė yra labai netolerantiška įvairioms pažeidžiamoms grupėms. Mane stebina audringa ir galbūt net veidmainiška visuomenės reakcija į šiuos įvykius. Esu įsitikinęs, kad panašiai į statomus namus pažeidžiamų grupių atstovams sureaguotų ne tik Žiežmarių ir Biržų gyventojai. Jokiu būdu neteisinu šių miestelių bendruomenių, tačiau susidaro įspūdis, kad visi Lietuvoje piktinasi tik Žiežmarių ir Biržų gyventojais. Bet jeigu mes padarytume eksperimentą ir su panašia idėja atvyktume į kitus Lietuvos miestus, reakcija būtų panaši. Manau, kad taip pat sureaguotų tiek mažesniųjų, tiek didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai.

Kodėl nedidelių miestų bendruomenės nenori gyventi greta bendruomeniniuose globos namuose augančių vaikų ar psichinės sveikatos sutrikimų turinčių asmenų? Kas stabdo perėjimą nuo stacionarios globos prie naujų formų bendruomeninių paslaugų?

– Tai, apie ką diskutuojama viešojoje erdvėje tėra ledkalnio viršūnė. Per penkiasdešimt sovietinio režimo ir bene trisdešimt atkurto valstybingumo metų Lietuva tęsė sovietmečio „užprogramuotą“ tradiciją ir investavo į psichikos negalią turinčių asmenų ar tėvų globos netekusių vaikų slėpimą nuo visuomenės didelėse įstaigose.

Sovietų Sąjungoje psichikos sveikatos problemos buvo tabu. Psichikos sutrikimų turintys žmonės buvo atribojami nuo visuomenės. Vakarų valstybėms buvo aiškinama, kad Sovietų Sąjungoje nėra psichikos sutrikimų turinčių žmonių. Buvo tikinama, kad psichikos sutrikimai žmones kamuoja tik kapitalistinėje sistemoje, kur darbo žmonės yra išnaudojami ir dėl to jų psichika dažnai sutrinka.

Sovietų Sąjungoje paskelbus, kad kapitalizmas nugalėtas, socialinės šaknys psichikos sveikatos problemoms esą buvo išrautos, todėl šios problemos turėjo išnykti. Todėl psichikos sveikatos problemų turintys vaikai ir suaugusieji buvo slepiami – uždaromi specialiuose atokiose vietose įkurtuose internatuose. Tai buvo sąmoninga politika. Vaikai, kurių tėvai turėjo socialinių problemų, taip pat buvo suvežami į internatines įstaigas, dar prirašant jiems visokių psichiatrinių diagnozių, nes reikėjo Vakarams parodyti, kad Tarybų Sąjungoje nebėra socialinių problemų. Taigi ilgus metus šie žmonės buvo kruopščiai slepiami internatinėse įstaigose.

Per beveik trisdešimt nepriklausomybės atkūrimo metų ir iš jų – penkiolika narystės Europos Sąjungoje metų Lietuvos valdžia investavo milžiniškas lėšas į tas pačias internatines įstaigas. Taigi nevertėtų stebėtis, kad Žiežmarių gyventojus informavus, jog greta gyvens psichikos sutrikimų turintys asmenys, kurių jie iki šiol nėra matę, jie sureagavo taip kaip sureagavo. Juk labiausiai bijoma, to, kas nepažįstama.

Lietuvos gyventojai nežino, kas yra žmonės su psichikos ar proto negalia. Valdžia jiems aiškina, kad jie turėtų džiaugtis, jog kaimynystėje apsigyvens šie žmonės. O kodėl jie turėtų džiaugtis, jei yra prisiklausę įvairiausių bauginančių istorijų? Mes daugelį metų laikėme psichikos sutrikimų turinčius asmenis izoliuotus nuo visuomenės. Taigi, žmonėms kyla klausimas: jeigu mes juos ilgus metus laikėme uždarytus, galbūt jie iš tiesų yra pavojingi? Ši problema yra bendras mūsų valdžios ir visuomenės nebrandumo produktas.

Reformos šiuo metu daromos dirbtiniu būdu ir stebimasi, kad nesiseka. Nesiseka todėl, kad permainoms tinkamai nepasiruošta. Valstybė turėtų pavesti šią sudėtingą reformą įgyvendinti nevyriausybinėms organizacijoms, kurios žinotų, kaip kalbėti su bendruomenėmis, kaip jas paruošti pokyčiams, kaip kurti naujo tipo paslaugas. Tačiau mūsų valdžios atstovai nenori pasitelkti nevyriausybinio sektoriaus ir pirkti iš jo kokybiškas paslaugas. Nevyriausybinės organizacijos kažkodėl iki šiol laikomos nevertu pasitikėjimo partneriu.

– Kaip manote, kodėl vietos gyventojai šalinasi pažeidžiamoms visuomenės grupėms priklausančių bendruomenės narių? Ar tam turi įtakos ilgus dešimtmečius trukusi globos namuose augančių vaikų ir asmenų su negalia socialinė izoliacija?

– Internatinės įstaigos buvo visame pasaulyje, ne tik Sovietų Sąjungoje. Ir Amerikoje, ir Europoje praeityje egzistavo didžiulės internatinės įstaigos, kuriose (kiekvienoje iš jų) gyveno šimtai ir net tūkstančiai suaugusiųjų ir vaikų. Tačiau tai buvo labai seniai. Prieš šešiasdešimt septyniasdešimt metų Europoje ir Šiaurės Amerikoje buvo nuspręsta investuoti į bendruomenines paslaugas. Taigi buvo investuota į tai, kad visi žmonės gyventų ten, iš kur jie yra kilę. Perėjimui nuo internatinių įstaigų prie bendruomeninių paslaugų buvo skirta labai daug lėšų. Ypatingas dėmesys buvo skirtas gerai vadybai ir kokybiškam viešajam administravimui.

Lietuvoje priešingai – ilgus metus didžiulės lėšos iki šiol buvo skiriamos didelių internatinių įstaigų renovavimui ir žmonių, kurie ten gyvena egzistencijos palengvinimui. Tai iliustruoja mažų bendruomeninių namų įrengimo idėja. Vis dėlto, tai yra daug sudėtingesnė reforma nei gali pasirodyti mūsų valdžios atstovams. Keista, kad stebimasi sulaukus bendruomenės pasipriešinimo. Jis yra natūralus, nes visuomenė tam nebuvo ruošiama. Dar šiandien galima išgirsti kai kurių politikų, valdininkų ir psichiatrų aiškinimus, kad žmonės su psichikos negalia yra agresyvūs ir todėl reikalauja nuolatinės priežiūros.

Viešojoje erdvėje Žiežmarių gyventojai raminami, kad bendruomeniniuose namuose gyvenantys asmenys su negalia bus nuolat prižiūrimi. Taigi mes vėl siunčiame žinią, kad šiuos žmones reikia prižiūrėti 24 valandas per parą. Kada baigsime skleisti dezinformaciją, kad šie žmonės yra pavojingi? Šie žmonės turi tiesiog išmokti gyventi laisvėje. Tada jie elgsis atsakingai ir taps mūsų bendruomenės nariais. Taigi viskas nėra taip paprasta.

Ne tik Žiežmariuose ir Biržuose bendruomenės atsisako priimti į savo tarpą kitokius žmones. Tik visuomenė kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis, veiksmingai panaudodama gautas lėšas, kurias kontroliuoja vyriausybė, bei pilietinės visuomenės aktyvumą, galėtų įgyvendinti šią sudėtingą reformą. Bet valdžios atstovai nelinkę kaip lygiaverčius partnerius įtraukti pilietinės visuomenės, ir stebisi, kai permainos nepavyksta. Bendruomenės turi būti paruoštos šiems pokyčiams.

– Ką rodo visuomenės reakcija į įvykius Biržuose ir Žiežmariuose? Ar pastebite atotrūkį tarp didžiųjų ir mažesniųjų Lietuvos miestų bendruomenių?

– Svarstau, kodėl bendruomeninius namus psichikos negalią turintiems asmenims buvo sumanyta įkurti būtent Žiežmariuose. Galbūt vertėjo apsvarstyti galimybę panašius namus įkurti ir Vilniuje ar Kaune? Viešojoje erdvėje girdimi kaltinimai, kad neva Žiežmariuose nebrandi vietos bendruomenė. Vis dėlto, esu įsitikinęs, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose kiltų nemažiau priešiška reakcija.

– Kaip manote, ką apie mūsų visuomenę sako tai, kad bijome pažeidžiamiausių savo bendruomenės narių? Kas galėtų pakeisti visuomenės požiūrį?

– Tai skausmingas, bet seniai identifikuotas reiškinys. Mes priklausome regionui, kuriame vyko sovietinio socializmo eksperimentas. Panaši situacija susiklostė visoje Rytų ir, iš dalies, Vidurio Europoje. Šios sistemos pasekmė yra didelė netolerancija labai ilgam sąrašui pažeidžiamų visuomenės grupių: žmonėms su įvairia negalia, LGBT asmenims, žmonėms, kurie turi priklausomybių, kitos tautybės ar rasės žmonėms, migrantams ir pabėgėliams. Tai rodo visuomeninės apklausos. Skandinavijoje pažeidžiamoms visuomenės grupėms priklausančių asmenų kaimynystės šalinasi iki 10 proc. gyventojų.

Tuo tarpu Lietuvoje yra atvirkščiai – įvairių tyrimų duomenimis iki šiol daugiau kaip pusė gyventojų nepageidauja šioms grupėms priklausančių kaimynų. Tai rodo, kad Lietuvos visuomenė sunkiai serga. Kai visuomenėje sutrinka vertybės, didžiausias pavojus kyla iš vadinamosios „sveikosios“ visuomenės dalies, kuri yra įsitikinusi, kad ji yra „normali“, o iš tikrųjų sėja neapykantą, netoleranciją ir pažeidžiamų grupių stigmatizaciją. Ši visuomenės dalis nesuvokia, kad didžioji problema yra žmonių „rūšiavimas“.

Maža to, Lietuvoje ir kitose kaimyninėse šalyse pastebimas ne tik sovietų sistemos palikimas, bet ir kraštutinės dešinės fundamentalizmas, pasireiškiantis kova prieš visuotinius žmogaus teisių principus. Fundamentalistinės jėgos kiršina visuomenę aiškindamos, kad visų problemų kaltininkai yra migrantai ar LGBT bendruomenės atstovai, taigi – tie kurie nėra „mūsiškiai“. Štai visai neseniai JAV prezidentas D. Trumpas aiškino, kad JAV šaudymai vyksta ne dėl prastos ginklų kontrolės, o dėl to, kad esą siaučia „psichikos ligoniai“. Taigi gyvename laikotarpiu, kai ir pasaulyje, ir Lietuvoje pamatiniai žmogaus teisių principai yra gana aršiai puolami.

Viliuosi, kad Žiežmarių atvejis leis Lietuvos politikams ir visuomenei giliau susimąstyti apie egzistuojančias problemas ir jų sprendimo būdus, o ne vien kaltinti Žiežmarių gyventojus. Viešojoje erdvėje nuskambėjęs atvejis tik atskleidžia, ką mano didžioji visuomenės dalis. O ir daugelis mūsų politikų ilgus metus palaikė psichikos sutrikimų turinčių asmenų izoliaciją internatinėse įstaigose. Už tai, kad visuomenė neparuošta permainoms, atsakingi patys politikai. Tikras politikas turi būti lyderiu, keičiančiu pasenusias ir žalingas visuomenės nuostatas, o ne joms pataikauti.

– Kokį poveikį pažeidžiamų visuomenės grupių integracijai į visuomenę turi įtrauki vietos bendruomenė? Kokių žingsnių vertėtų imtis siekiant atviresnės bendruomenės?

– Manau, kad pirmiausia mūsų valdžios atstovai turi suprasti, kad visame pasaulyje tokios reformos buvo vykdomos sėkmingai tik tuo atveju, kai į jas buvo stipriai įtrauktas nevyriausybinis sektorius, o valdžios institucijos tokius projektus finansiškai rėmė ir prižiūrėjo. Tokių sudėtingų reformų be solidžios nevyriausybininkų paramos įgyvendinti nepavyks. Lietuvoje yra nemažai brandžių nevyriausybinių organizacijų, bet valdžios atstovai net nesvarsto pirkti jų paslaugų. Lietuvoje geriausi šios srities ekspertai yra susitelkę būtent nevyriausybiniame sektoriuje.

Nevyriausybinės organizacijos geriausiai žino, kaip turi vykti psichikos negalią turinčių žmonių integracija. Tačiau mūsų valdžios atstovai Lietuvos ir Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigus vis dar laiko savais ir nenori skaidrinti jų naudojimo bei įtraukti į naujų paslaugų teikimą konkurentais laikomų NVO. Galima būtų pasakyti, kad tam tikra prasme valdžios atstovai patys užprogramavo savo veiksmų nesėkmę. Tuo tarpu daugelyje valstybių valdžios atstovai pasikviečia nevyriausybinių organizacijų atstovus ir prašo padėti įgyventi šią sudėtingą pertvarką. Apmaudu, kad Lietuvoje didžiulis nevyriausybinio sektoriaus potencialas nėra išnaudojamas.

Be to, ruošiantis psichikos negalią turinčių asmenų integracijai, vertėtų įgyvendinti pilotinius projektus. Jiems reikia tinkamai pasiruošti: bendradarbiauti su bendruomenės lyderiais, konsultuotis su bendruomene. Vėliau parodžius tokių pilotinių projektų sėkmę bus lengviau reformas įgyvendinti ir kituose regionuose. Žinau, kad tokių bandymų esama, ir sutinku, kad šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybės pastangomis kai kas jau yra daroma bandant demontuoti nužmogintą internatų sistemą. Bet drįstu konstatuoti, kad šių pastangų nepakaks.

Priminsiu, kad tuo pačiu metu sveikatos priežiūros sistema per daugiau kaip šimtą psichikos sveikatos centrų nuolat siunčia vis naujus pacientus į tą pačią internatų sistemą, kurią socialinės apsaugos sistema jau lyg ir norėtų demontuoti. Psichikos sveikatos centrams iki šiol nei vienas sveikatos ministras nėra pasakęs, kad jie užsiima ne tuo, kuo turėtų užsiimti bendruomeniniais save vadinantys centrai. Jie turėtų rūpintis psichikos ligonių integracija visuomenėje, o ne besaikiu vaistų išrašinėjimu ir pacientų nukreipimu į psichiatrijos ligonines bei internatus.

Paklauskite, kiek pacientų su sunkia psichikos negalia daugiau kaip šimtas psichikos sveikatos centrų integravo į bendruomenę apsaugodami juos nuo nuolatinės globos įstaigos – jie nustebs išgirdę, kad jiems tai priklausytų daryti. Taigi turime kiaurą sistemą – kai viena ministerija bando mažinti žmonių, uždarytų dideliuose internatuose, skaičių, o tuo tarpu kita, Sveikatos apsaugos ministerija, už dar didesnius pinigus maitina šias internatines įstaigas naujais klientais.

– Kaip pažeidžiamų visuomenės grupių integracija į vietos bendruomenę užtikrinama kitose Europos šalyse? Gal galėtumėte pateikti gerųjų pavyzdžių?

– Vertėtų pabrėžti, kad integravus pažeidžiamų grupių atstovus į bendruomenę ateina ir papildomos darbo vietos. Juk Žiežmariuose įkūrus bendruomeninius namus bus sukurta ir naujų darbo vietų. Taigi internatinėms įstaigoms iki šiol skiriamos lėšos galėtų atitekti savivaldai ir vietos bendruomenei. Štai Italijoje dar 1978 metais buvo priimtas įstatymas, kuriame numatyta, kad nė vienas italas negyvens internatinėje įstaigoje. Paskui kiekvieną šių žmonių į bendruomenę grįžo ir nemaži pinigai. Įsivaizduokite, kiek lėšų Lietuvoje skiriama vieno psichinių sutrikimų turinčio asmens išlaikymui įstaigoje. Taigi vertėtų atsigręžti į kitų valstybių patirtį ir „neišradinėti“ keistų lietuviškų dviračių.

– Kaip vertinate Biržų atvejį, kai vietos bendruomenė sukilo prieš atidaromus bendruomeninius vaikų globos namus?

– Vertėtų pabrėžti, kad šiuose namuose gyvens vaikai, kurių tėvai turi socialinių problemų, o ne sutrikusios psichikos vaikai. Man keista, kad statomas naujas mažas „internatas“. Ar Lietuvoje nėra šeimų, kurios galėtų globoti ar įvaikinti šiuos vaikus? Ar dar per mažai Lietuvoje pastatų, kuriuose gyvena vaikai, iš kurių atimta teisė gyventi šeimoje? Susidaro įspūdis, kad Lietuva tyliai atsisakė turėtos vizijos, kad visi vaikai gyvens šeimose. Mūsų šaliai pritrūko ryžto padėti šeimoms įvaikinti arba globoti visus vaikų namuose augančius vaikus. Taigi Lietuva pradėjo vykdyti trans-institucionalizaciją, kai vietoj didelių „internatų“ kuriami maži, juos kažkodėl vadinant šeimynomis ar net šeimomis.

Man, kaip ir daugeliui, nepatinka Latvygalos gatvės gyventojų Biržuose reakcija, tačiau aš nesuprantu, kodėl reikia statyti dar vienerius, kad ir mažesnius, vaikų globos namus. Mes turėtume paskatinti ir paruošti šeimas, suteikti joms paslaugas, kad jos norėtų įsivaikinti ar globoti vaikų namuose augančius vaikus. Lengva pasakyti, kad Lietuvoje šeimos neįsivaikina ar neima globon vaikų. O ar mes viską padarėme, kad rastųsi paskatos įsivaikinti ar globoti vaiką? Vėlgi priminsiu, kad Sveikatos apsaugos ministerija atsisakė vykdyti vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą, o tai reiškia kad vaiką iš globos namų auginti į šeimą paėmę žmonės negautų kokybiškų paslaugų, jei tam vaikui jų prireiktų.

Todėl nueita lengviausiu keliu – tėvų globos netekę vaikai apgyvendinami kitur, nebe dideliuose globos namuose, bet ir ne šeimose. Tai turime pripažinti kaip nesėkmę, o ne kaip sėkmę. Vis dažniau girdžiu, kad Vilniuje ar Kaune uždaromi vaikų globos namai. Tai puiku, bet kur dabar yra šie vaikai? Mažesniuose vaikų globos namuose? Ar jie dabar jau turi mamą ir tėtį, ar galbūt, kaip ir anksčiau, juos chaotiškai prižiūrinčius nuolat besikeičiančius darbuotojus? O jei taip, tai vadinasi, kad tai yra ta pati internatinė sistema. Mes suvaidinome reformą ir sakome, kad dabar visi vaikai gyvena šeimose arba šeimynose. Bet jeigu tose naujai skirtose struktūrose nėra esminių šeimos požymių, tai kodėl taip neteisingai šias struktūras vadiname? Taigi patys save apgaudinėjame, o tai nėra brandžios vaikystės ir šeimos politikos požymiai.

ESFA-logo-300x1681-300x168Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Pokytis versle, viešajame sektoriuje, visuomenėje – nauji standartai diskriminacijos mažinimui“. Projektą įgyvendina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, partneriai – viešoji įstaiga Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir asociacija LGL.