Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui suėjo penkeri. Ko išmokome? | NLIF

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui suėjo penkeri. Ko išmokome?

Smurtas artimoje aplinkoje – visuomenėje itin paplitusi problema, kurios tikrąjį mastą dėl itin didelio problemos latentiškumo iki šiol sunku apskaičiuoti. Kol kas į dienos šviesą išlenda anaiptol ne visi smurto atvejai. Prieš penkerius metus, gegužės pabaigoje, Lietuvoje priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (toliau Įstatymas). Toks laikotarpis jau leidžia vertinti, kaip veikia šis teisės aktas. Tai puiki proga apžvelgti, su kokiomis problemomis vis dar susiduriama, kokios Įstatymo taikymo tendencijos vyrauja ir kokią naudą jis atnešė visuomenei.

Keičiasi požiūris

Konfliktą įvardyti kaip smurto artimoje aplinkoje atvejį ne visada lengva, kadangi į tai įsitraukia šeimoje gyvenantys asmenys, kuriuos sieja artimi meilės ryšiai. Nukentėjusiems sunku pri(si)pažinti, kad prieš juos pakartotinai smurtaujama. Tokie žmonės patenka į smurto – pasikartojantį trijų fazių – ratą, kurį sudaro įtampos augimas, smurto proveržis ir smurtautojo atgaila. Gyvendamas pagal tokį modelį, nukentėjusysis smurtautojui vis suteikia dar vieną šansą. Deja, agresorius retai pakeičia savo elgesį.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos galima įvardyti kalbant apie pokyčius priėmus Įstatymą, tai naujas požiūris į šią smurto rūšį. Dabar smurtas artimoje aplinkoje laikomas valstybės reikalu: supaprastintas mechanizmas, kaip nukentėjusiam asmeniui kreiptis, nustatyta, kokia pagalba jam iškart suteikiama. Policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą gali veikti (pradėti ikiteisminį tyrimą, taikyti apsaugos priemones) be jokio oficialaus nukentėjusiojo pareiškimo, kuris buvo būtinas anksčiau. Prieš Įstatymo priėmimą pareigūnai dažnai nieko negalėdavo padaryti, nes nukentėję vengdavo rašyti pareiškimą nenorėdami padaryti žalos savo artimajam-smurtautojui, o kartais ir bijodami dėl savo pačių ar vaikų saugumo bei sveikatos. Dabar tereikia užfiksuoti faktą ir tyrimas pradedamas.

Kaip teigia Policijos departamento Prevencijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Artūras Bajorinas, reakcija nepasikeitė – pareigūnai į įvykio vietą važiuoja pagal tokius pačius iškvietimus, tačiau dabar jiems atveriamos platesnės galimybės. Tokią naudą įrodo ir policijos statistika – pirmuosius įstatymo galiojimo metus (2012–2014 m.) užregistruotų pranešimų kiekis išaugo nuo 18268 iki 29339. Skaičius auga ir toliau. Nors darbo krūvis policininkams padidėja, nukentėjusiems asmenims užtikrinama galimybė gauti reikiamą pagalbą.

Buvo įkurti specializuoti pagalbos centrai. Tai dažniausiai nevyriausybinės organizacijos, teikiančios specializuotas psichologines, teisines ir kitas paslaugas. Sukurtas mechanizmas, pagal kurį policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą ir užfiksavę smurto faktą nedelsdami perduoda informaciją specializuotam pagalbos centrui. Šis iš karto susisiekia su nukentėjusiuoju. Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė teigia, kad pagalba įprastai teikiama telefonu: gavus pranešimą, susisiekiama su auka. Jai paaiškinamos jos teisės, ko gali prašyti, ką sakyti tyrėjui. Jeigu būtina specifinė pagalba, yra teisininkai ir psichologai, teikiantys konsultacijas. Jei reikia kitokios pagalbos, pavyzdžiui, apgyvendinimo (to specializuoti pagalbos centrai neteikia), nukreipiama į specifines nevyriausybinės organizacijas. Pagal galimybes vykstama į vietas, kuriose užregistruojami smurto atvejai, konsultuojama akis į akį. Kartais pagalbos centrai atstovauja nukentėjusiesiems teisme. Kaip pabrėžia J. Šeduikienė, įprastai smurto aukoms užtenka pagalbos telefonu.

Specializuoti pagalbos centrai neteikia pagalbos nepilnamečiams asmenims, nukentėjusiems nuo smurto, nes įstatymiškai be globėjo tai neįmanoma. Nepilnamečiams pagalbą suteikia vaikų teisių apsaugos įstaigos, pradinę informaciją ir palaikymą galima gauti paskambinus į emocinės paramos tarnybą „Jaunimo linija“.

Plačiau skaitykite čia