Eglė Digrytė: Neužgauliokite lietuvių savo laime | NLIF

Eglė Digrytė: Neužgauliokite lietuvių savo laime

Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas arba Lietuvoje nėra vietos gėjams, lesbietėms, transseksualams ir visokiems panašiems. Tokia mintis sukosi po dar žiemą priimto Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dėl socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtos dviejų besibučiuojančių vaikinų nuotraukos. Bet panašu, kad gelbėtis ar ieškoti vietos ne tik reikia, bet kartais ir pavyksta, o pastangos sulaukia malonių atgarsių.

Pradėsiu nuo tų malonių dalykų. Suomijos ambasadoje Vilniuje surengtame „Vaivorykštės dienų 2015“ priėmime aktyvistai Pijus Beizaras ir Mangirdas Levickas buvo apdovanoti už drąsą ginant savo, kaip homoseksualų, teises. Ne toks malonus faktas – vaikinai neseniai kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, nes esą Lietuvoje neturi efektyvios teisinės gynybos priemonės kovojant su neapykanta internetinėje erdvėje.

Nei šio kreipimosi, nei statulėlės nebūtų buvę, jei ne viena neskani istorija, prasidėjusi pernai gruodį. Tuomet „Facebook‟ pasirodė dviejų Kauno studentų nuotrauka. Veidų joje nebuvo matyti, bet akivaizdu, kad abu – vaikinai. Ir, tik įsivaizduokite, nuotraukoje jie bučiavosi. Ne šiaip mandagiai susiliesdami skruostais lyg sveikindamiesi ar girti kvailiodami kokiame vakarėlyje. Bučinys atrodė tikras – kaip dviejų vienas kitą mylinčių žmonių. Tik tiek – jokių pornografinių vaizdų, kokie prieš akis iškyla daliai lietuvių, vos paminėjus žodį „tolerancija‟ (nehiperbolizuoju – savomis ausimis girdėjau istorijų, jog „tolerancija‟ kai kuriems lygu „homoseksualumas“). Tokiu būdu vaikinai nusprendė viešai prisipažinti apie savo jausmus.

Fotografija sulaukė dėmesio – tūkstančiai paspaudė „like‟, pasipylė draugų ir nepažįstamų žmonių (nuotrauka buvo matoma visiems) komentarai. Sveikinantys, palaikantys už drąsą, pikti, užgaulūs, agresyvūs. Jei vieni apsiribojo ironiškomis užuojautomis ir frazėmis, tolygiomis piršto sukiojimui prie smilkinio, kiti nedaugžodžiaudami tėškė: išgamos, „urodai“, „kastruot ar degint tokius“.

Asociacija LGL paprašė Generalinės prokuratūros atkreipti dėmesį į šį neapykantos proveržį. Atkreipė – pareiškimą perdavė uostamiesčio prokurorams, kurie pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė. Mat įžeidinėtojai „pavartojo netinkamus žodžius, išreiškiančius jų nepritarimą homoseksualių asmenų santykiams, tačiau tik necenzūrinių žodžių pavartojimas nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti“ ar kitų kurstymas prieš homoseksualus. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartis tokį sprendimą pripažino pagrįstu, o šiomis dienomis analogišką neskundžiamą verdiktą paskelbė ir Klaipėdos apygardos teismas.

Sunku ginčytis – anoks čia nusikaltimas kažką pavadinti asilu (nebent išsilavinimo ir gebėjimo kultūringai reikšti nepasitenkinimą – visų juk nepriversi mylėti homoseksualų – stoka). Prokuroras 29 asmenų parašytus komentarus įvertino atskirai, o ne kaip visumą. Bet įsivaizduokime, kad tie 29 asmenys vienas kitą pažįsta ir susimokė užsipulti tą vaikiną… Žinoma, mažai tikėtina, kad jie susibūrė į piktavalių gaują, bet pavienių užgauliojimų lavina atspindi Lietuvos niekaip neapleidžiančią neapykantą: valdžiai, bendraamžiui, kitaip galvojančiam, atrodančiam ir mylinčiam.

Po visų teismų aišku, kad viešas kito žmogaus trypimas ne dėl to, kaip jis elgiasi ar kalba, o dėl to, koks gimė (čia galima perimti komentatorių žodyną – jei tyčiojatės iš „homoseksualų – invalidų“, ar taip pat užgauliotumėte rankos ar regėjimo neturintį žmogų?), baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Nesu teisininkė, nenoriu ginčytis (nors Baudžiamajame kodekse parašyta: „tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl (…) seksualinės orientacijos (…), baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų“).

Man įdomesni motyvai, kuriais prokuroras, o vėliau ir teismai pagrindė sprendimus. Galime pamiršti tą nuotrauką (gal išties ji taip šokiruoja, kad žmogus nesusivaldęs drėbteli kažką negražaus) ir pagalvoti apie bet kokį vaizdelį iš savo gyvenimo, kurį paviešiname socialiniame tinkle ir prie kurio žmonės gali panašiai išsilieti. Arba komentarą, tyčia ar netyčia parašytą internete.

Prokurorui abejingumo neprikiši – jis pripažino, kad komentatoriai „pavartojo netinkamus žodžius“, net jei nekurstė kitų prieš homoseksualius asmenis. O jei, sakykime, pyktelėjusi dėl kokio valdžios sprendimo, parašysiu, kad būtų gerai pribaigti tą ir tą aukštą pareigūną (tai tik mano pykčio išraiška, bet maža kaip kiti gali suprasti), ar niekas neįsūdys man metelių už grasinimą? Galų gale ar kurstymas yra tik detali instrukcija arba aiškus nurodymas? Jei vienas parašo „ant laužo tokius“, kitas – „kastruoti“, trečias – „daužyti galvas“, humoro jausmo neturintis pilietis tai gali priimti už gryną pinigą ir imtis veiksmų.

Dėmesio, dabar – įdomiausia dalis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas pažymėjo, kad nuotrauka buvo paskelbta viešame, ne vien minėtų vaikinų draugams, bet ir nepažįstamiems žmonėms matomame „Facebook“ puslapyje, todėl panašios reakcijos reikėjo tikėtis. Anot teismo, „galima įžvelgti siekimą tyčia paerzinti ar šokiruoti kitokias pažiūras turinčius asmenis ar paskatinti neigiamų komentarų parašymą“. Pagal šią logiką išprievartauta mergina pati kalta, jei apsirengė trumpą sijoną ir bliuzelę su iškirpte iki bambos, nes taip sukėlė geismą savo aistrų nesuvaldančiam vyrukui. Žinoma, kad kalta. Ar ne toks yra seksualios aprangos tikslas – įaudrinti kitą? Bet tai nėra leidimas įsitempti merginą į lovą.

Sykį prieš skrendant į Afganistaną pažįstamas Lietuvoje gyvenantis afganistanietis pamokė, kaip padoriai apsirengti. Norėdama kiek paerzinti ėmiausi diskutuoti apie visą moters kūną dengiančius drabužius. „Tu tik įsivaizduok – jei aplink būtų pilna pusnuogių moterų, kaip mums, vyrams, reikėtų jaustis?“ – pyktelėjo pašnekovas. Taigi moterims, homoseksualams ir kitiems labiau pažeidžiamiems visuomenės nariams reikia pirmiausia pagalvoti apie stipriąją daugumą ir nesukelti jiems nemalonių jausmų.

Studentas „TURĖJO IR PRIVALĖJO (išskirta mano) numatyti, kad ekscentriškas elgesys tikrai neprisideda prie visuomenėje kitokias pažiūras turinčių asmenų tarpusavio supratimo bei tolerancijos ugdymo“. Seksualinių mažumų atstovus turbūt reikėtų laikyti uždarytus namie, kol visuomenė pramoks tolerancijos, ir tuomet išleisti (lyg neįgaliuosius sovietmečiu – pamenate, kaip neįprastai jie atrodė viešumoje pirmaisiais Nepriklausomybės metais?). Lietuvoje išties patartina nedemonstruoti savo jausmų tos pačios lyties asmeniui, bet nuotrauka – padori ir estetiška.

Socialiniame tinkle informaciją apie save publikuojantis žmogus, „naudodamasis laisve reikšti savo įsitikinimus ir ugdyti toleranciją, privalėjo atsižvelgti į tai, kad laisvė yra neatskiriama nuo pareigos gerbti kitų žmonių pažiūras ir tradicijas”. Apygardos teismas sutiko, jog „vis dėlto Lietuvoje yra propaguojamos ir ginamos tradicinės šeimos vertybės, kurios yra įtvirtintos ir ginamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos“.

Išeina, jog MANO pareiga yra pasirūpinti, kad kiti patogiai jaustųsi ir neįsižeistų, net jei šiek tiek netelpu į standartinį paveikslą. Štai mane baisiai trikdo garsiai verkiantys kūdikiai – gal mamos galėtų su jais pasėdėti namie, kol vaikiukai pramoks kultūringai elgtis? Kažkam turbūt nemalonu matyti neįgaliuosius – gal ir jie galėtų nesirodyti viešumoje? Konstituciją (kaip ir visus žmones) reikia gerbti, bet bet ar ji negrantuoja lygių teisių visiems? Žinoma, reikia pamąstyti, ką skelbti socialiniuose tinkluose. Kai kurie jauni tėvai nejaučia saiko, publikuodami savo vaikų nuotraukas. Nenorėčiau būti mažųjų vietoje, bet tiek to. Tačiau kaip jaustis moterims, kurios negali susilaukti vaikų? Ar apie jas nereikia pagalvoti?

O jei, sakykime, nusifotografuoju Mergelės Marijos poza ir pasidalinu nuotrauka „Facebook‟? Nieko negražaus, bet tikintieji gautų progą piktintis ir raginti mesti mane ant laužo paskui tuos bučiuoklius. Pamenate, panašios reakcijos sulaukė dizainerio Roberto Kalinkino naujos kolekcijos reklamos kampanija.

„Deja, pas mus taip ir nėra suprasta, kas yra teisinė demokratinė valstybė, kas yra visuomenės pliuralizmas, kad teisinės demokratinės valstybės teisė yra skirta ne tik daugumos, bet ir mažumos valiai įgyvendinti ir teisėms saugoti, kad Konstitucija yra ir antimažoritarinis teisės aktas, suteikiantis teisines priemones ginti ir daugumai nepriklausančiųjų teisės bei interesus… – reaguodamas į vieną iš rašinių apie šį teismo procesą, socialiniame tinkle pakomentavo teisininkas Vytautas Mizaras. – Jeigu vadovautumės vien daugumos valia ir galiomis, nereikėtų ir teisės – tiesiog paklaustume daugumos (pvz., 100 atrankos būdu žmonių, kaip LVAT R.Kalinkino byloje padarė) ir priimtume sprendimus, kaip tikroji ar netikroji dauguma nori ir mano. Taip ir nenorime priimti to, kad teisinėje demokratinėje valstybėje visuomenės moralės teisingumas nėra matuojamas ir vertinamas pagal daugumos nuomonę.“

Ši istorija dėl vienos nuotraukos yra puiki proga teisininkams apibrėžti, kaip traktuoti „Facebook“‟ skelbiamus vaizdus ir įrašus. Panašu, kad nepriimtina ne tik skatinti smurto (bent jau taip įstatyme parašyta), bet ir džiaugtis laime, nes galime užgauti jautrias lietuvių sielas.

Eglė Digrytė

eea_grants_320Straipsnis parengtas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo NVO Programos Lietuvoje remiamą projektą „Nacionalinio lygybės ir įvairovės forumo (NLĮF) tvarios plėtros stiprinimas“. Projekto įgyvendinimą remia Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo NVO Programa. Norvegijos Karalystė, Islandijos Respublika ir Lichtenšteino Kunigaikštystė, siekdamos prisidėti prie ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimo Europos Ekonominėje Erdvėje (EEE), sukūrė EEE ir Norvegijos finansinius mechanizmus.