Profesorius V. Mizaras apie LGBT teisių laimėjimus: pažangos yra, bet svarbu toliau ginti savo teises | NLIF

Profesorius V. Mizaras apie LGBT teisių laimėjimus: pažangos yra, bet svarbu toliau ginti savo teises

2019 metai buvo reikšmingi LGBT bendruomenei dėl svarbių laimėjimų ginant savo teises nacionaliniuose ir supranacionaliniuose teismuose. Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras šiame interviu apžvelgia pagrindinius LGBT žmogaus teisių laimėjimus praėjusiais metais bei svarsto, kokių teisinių priemonių būtų galima imtis siekiant įtvirtinti LGBT bendruomenės teises ateityje.

– Prieš metus kartu su kolegomis buvote apdovanoti Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose už darbą su Konstitucinio Teismo byla dėl leidimo tos pačios lyties partneriui gyventi Lietuvoje. Kokia jums yra Vaivorykštės apdovanojimo reikšmė?

– Šis apdovanojimas pirmiausiai buvo skirtas patiems bylos pareiškėjams: dviems žmonėms, kurie nusprendė ginti savo teises, žmogiškąjį orumą. Mes, teisininkai, tik padėjome įgyvendinti šį tikslą, remiantis Konstitucija ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais. Šios bylos rezultatas labai svarbus. Pirmą kartą Lietuvos teisės istorijoje pavyko apginti žmones, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos, bei jų teisę gyventi kaip šeimos nariams Lietuvoje arba kitoje valstybėje, kurią jie pasirinktų. Įteiktas Nacionalinis lygybės ir įvairovės apdovanojimas simbolizuoja visuomenės įvairovę, LGBT asmenų įtrauktį į visuomenę. Šis apdovanojimas svarbus visiems žmonėms, kurie siekia Konstitucijoje apibrėžto siekio: atviros ir darnios visuomenės, nepriklausomai nuo tam tikrų asmens savybių. Tai, kad į šią iniciatyvą atkreiptas dėmesys man svarbu ir kaip teisininkui, ir kaip žmogui.

– Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad Konstitucija saugo visus Lietuvos piliečius, nepaisant jų seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, visuomenėje neturėjo didesnio rezonanso. Kaip manote, kas turėtų populiarinti šį faktą?

– Manau, kad į šią bylą ir jos sprendimą buvo atkreiptas dėmesys. Net Konstitucinio Teismo pirmininkas turėjo eiti aiškinti šios bylos sprendimą politikams ir dalyvauti laidose su politikais, nes buvo pakankamai priešiškų nusistatymų prieš Konstitucinio Teismo sprendimą. Nagrinėdamas šią bylą Konstitucinis Teismas rengė žodinius procesus. Tai yra pakankamai retas atvejis Konstitucinio Teismo praktikoje. Man atrodo, kad tai buvo daroma siekiant parodyti bylos reikšmę ir svarbą visuomenei. Buvo sprendžiamas svarbus klausimas, o visuomenės daugumos požiūris dar yra nepakankamai tolerantiškas. Po šio teismo sprendimo buvo nemažai komentarų spaudoje.

Problema viešinant šį Teismo sprendimą kilo dėl to, kad sprendimą komentavo atskiri pilietinės visuomenės atstovai, nevyriausybinės organizacijos. Tačiau politikai ir valdžios institucijos sąmoningai praleido galimybę komentuoti šį Teismo sprendimą. Vyraujanti politinė ideologija ir konjunktūra tokį Teismo sprendimą vertina neigiamai. Yra manoma, kad tam tikros visuomenės grupės „iškrenta“ iš įsivaizduojamo standarto. Taigi valdžios institucijos nekreipia dėmesio į su šiomis visuomenės grupėmis ir jų teisėmis susijusias problemas.

Buvo tikimasi, kad Konstitucinis Teismas turės įtakos įstatymų leidėjui. Deja, iki šiol jokio sprendimo poveikio nematome. Konstitucinis Teismas sprendė konkretų klausimą migracijos srityje, tačiau Teismo sprendimas turi ir platesnę reikšmę, nes jame konstatuojami ir kertiniai žmogaus teisių klausimai. Pirmą kartą Konstitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad Konstitucijos 29 straipsnis užtikrina lygiateisiškumą, nepaisant seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės. Teismas taip pat išaiškino Konstitucijos 38 straipsnį, kuriame kalbama apie šeimos sampratą. Buvo aiškiai įvardinta, kad ne tik tarptautinės sutartys, bet ir Konstitucija, kaip aukščiausią galią turintis aktas Lietuvoje, saugo visas šeimas, įskaitant ir tos pačios lyties šeimas.

Būtent čia labai reikalingos įstatymo leidėjų pastangos siekiant sureguliuoti ir užtikrinti teisinį apibrėžtumą šeimos gyvenimą gyvenantiems žmonėms lygiai taip pat, kaip teisinis apibrėžtumas šiuo metu užtikrinamas susituokusioms priešingos lyties poroms. Tiek skirtingos, tiek tos pačios lyties šeimos, gyvenančios partnerystėje, turi turėti teisinį apibrėžtumą, kad jie kaip šeimos nariai būtų traktuojami visose teisiniuose santykiuose, ne tik migracijos srityje.

– Kaip manote, ką rodo tai, kad kai kurie politikai viešai kvestionavo Konstitucinio Teismo sprendimą?

– Kvestionavusių Konstitucinio Teismo sprendimą buvo keletas, tačiau manau, kad nepritariančių, bet to viešai neišreiškusių politikų buvo gerokai daugiau. Tai yra susiję ir su mūsų visuomenėje vyraujančiomis nuostatomis. Galima teigti, kad visuomenės nuostatos LGBT žmonių atžvilgiu greitai nesikeičia, tačiau akivaizdu, kad mes vėluojame keisti savo požiūrį. Tai aiškiai parodo Lietuvos Europos Žmogaus Teisių Teisme pralaimėtos bylos. Neabejoju, kad mūsų lauks dar daug panašių bylų, jei ir toliau vėluosime keisti savo nuostatas ir nepripažinsime visuomenės įvairovės. Daugumą bylų Europos Žmogaus Teisių Teisme, kurios yra susijusios su visuomenės įvairovės nepripažinimu, Lietuva pralaimėjo. Šios bylos susijusios ne tik su seksualine orientacija, bet ir su religiniais įsitikinimais, tikėjimo laisvės nepripažinimu, kitos tautybės žmonių teisių neužtikrinimu. Taigi šios bylos yra susijusios su tuo, kad Lietuva nepripažįsta visuomenės įvairovės įvairiais pagrindais.

Tai – pamokos, kurios turėtų būti išmoktos perskaičius Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų tekstus. Juos skaitant turėtų kaisti ausys, nes juose išryškinama takoskyra tarp Lietuvos valdžios institucijų pozicijų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūrio. Štai byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą Lietuvos institucijos sako, kad neapykantos kalbos atvejų tirti nereikia, nes du bučinio nuotrauką paviešinę vaikinai patys kalti, nes šiuo poelgiu siekė provokuoti komentarus, kuriais raginama juos „žudyti“. Europos Žmogaus Teisių Teismas sako atvirkščiai – vaikinai nenorėjo slėpti savo jausmų ir tai yra visiškai normalu: jie neturi ko slėpti ir baimintis sulaukti neapykantos dėl savo seksualinės orientacijos.

Taigi ši byla atskleidžia iš esmės skirtingą nacionalinių institucijų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūrį į žmogaus teises, žmogiškąjį orumą ir apsaugą nuo neapykantos. Tikiuosi, kad šis Teismo sprendimas paskatins Lietuvą užtikrinti veiksmingas teisinės gynybos priemones prieš neapykantos kalbą ir neapykantos nusikaltimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat atkreipė dėmesį į skirtingą Lietuvos institucijų požiūrį į neapykantos kalbą skirtingais pagrindais. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos institucijos pripažįsta neapykantos kalbą prieš žydus ar kitos tautybės asmenis, o neapykantos kalbos atvejų dėl seksualinės orientacijos – nepripažįsta. Taigi galėtume daug pamokų išmokti vien perskaitę Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus.

– Neseniai sulaukėme Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą. Kaip būtų galima praktiškai įgyvendinti šį Teismo sprendimą Lietuvoje? Koks šios bylos poveikis LGBT bendruomenei ir visuomenei?

– Visada norisi tikėti, kad mes tobulėjame. Iš tiesų, pažangos yra. Turime pripažinti, kad LGBT teisių situacija Lietuvoje progresuoja. Jei Lietuva nepaseks Lenkijos ar Vengrijos keliu, LGBT teisių padėtis turėtų gerėti. Prievarta nieko nepasieksime. Įstatymų leidėjas ir teisėsaugos institucijos yra autonomiški. Tikiu, kad teisėsaugos institucijose dirba profesionalai. Tuo jie skiriasi nuo politikų. Tai akivaizdžiai matoma teismų darbe. Puikus to pavyzdys – lytinės tapatybės realizavimo bylos. Jei ne profesionalūs teismai, situacija būtų katastrofiška, nes translyčiai asmenys nesulauktų jokios pagalbos. Yra parengtas Lytinės tapatybės įstatymo projektas, tačiau Vyriausybė neteikia jo svarstyti Seimui. Neapykantos nusikaltimų tyrimų kontekste teisėsaugos institucijos kaip profesionalai supranta savo klaidas ir iš jų mokosi. Jie dalyvauja įvairių nevyriausybinių organizacijų rengiamuose mokymuose. Taigi jaučiamas teisėsaugos institucijų geranoriškumas mokytis. Tai leidžia tikėtis, kad pasieksime pažangos greičiau. Žiniasklaida taip pat prisideda prie žmogaus teisių klausimų viešinimo ir įvairovės bei nediskriminavimo skatinimo.

Na, o įstatymų leidėjai kol kas prie pažangos žmogaus teisių srityje neprisideda. Beizaro ir Levicko prieš Lietuvą bylos kontekste teisinės apsaugos nuo neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų priemonės jau egzistuoja. O kalbant apie teisę į šeimos gyvenimą LGBT bendruomenės atstovams, būtinas politikų įsikišimas. Sunku pasakyti ar naujos sudėties Seimas kuo nors skirsis nuo dabartinio. Neturiu didelio optimizmo, nes nuo 2000 metų visų Seimų požiūris LGBT klausimais tik blogėjo. Vis dėlto, tikiuosi, kad atskirų asmenų teisinės gynybos iniciatyvomis bus galima atkreipti įstatymų leidėjų dėmesį į šias problemas.

– Užsiminėte apie galimas strateginės reikšmės LGBT bendruomenei bylas. Kokių teisinių priemonių būtų galima imtis ateityje, siekiant užtikrinti LGBT asmenų teises?

– Džiaugiuosi, kad tam tikri žmonės ryžosi ginti savo teises leidimo gyventi Lietuvoje ar neapykantos kalbos kontekste. Kalbant apie teisę į šeimos gyvenimą, nesuprantu, kodėl neatsiranda ryžto ar laiko ginti savo teises. Juk tos pačios lyties šeimų Lietuvoje yra nemažai. Neabejoju, kad ateityje kas nors ryšis apginti savo teisę į šeimos gyvenimą. Vis dėlto, pirmiausia reikėtų pasinaudoti individualaus skundo Konstituciniam Teismui galimybe išnaudojant vidaus gynybos priemones. Tokia byla būtų reikšminga visai LGBT bendruomenei.

Beizaro ir Levicko prieš Lietuvą byla taip pat turi reikšmės visai LGBT bendruomenei ne tik Lietuvoje, bet ir visose Europos Tarybos valstybėse. Neapykanta yra būdinga ne tik Lietuvos visuomenei. Taigi reikia ir toliau ginti teisę į apsaugą nuo neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų bei teisę į šeimos gyvenimą. Netikiu, kad be šios kovos politikai priims reikiamus sprendimus. Taip pat vertėtų ginti LGBT bendruomenės teises pagal Konvencijos 14 straipsnį dėl diskriminuojančio pobūdžio LR nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų. Nors šios nuostatos suformuluotos gudriai ir diplomatiškai, jų priešistorė aiškiai parodo, kad šios nuostatos nukreiptos tik prieš LGBT bendruomenę. Tai – aiškiai diskriminacinės nuostatos. Taigi svarbu, kad LGBT bendruomenė gintų savo teises tiek Lietuvoje, tiek supranacionaliniuose teismuose.

ESFA-logo-300x1681-300x168Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Pokytis versle, viešajame sektoriuje, visuomenėje – nauji standartai diskriminacijos mažinimui“. Projektą įgyvendina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, partneriai – viešoji įstaiga Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir asociacija LGL.