KARTŲ̃ SOLIDARUMO BEIEŠKANT | NLIF

KARTŲ̃ SOLIDARUMO BEIEŠKANT

Demografinio senėjimo kontekste, nulemsiančiame bene daugiausia pokyčių šiame amžiuje, vis aštriau iškyla kartų̃ solidarumo poreikis. Tik protingai formuojama ir į visas amžiaus grupes atsižvelgianti politika gali tinkamai tarnauti tiek atskiram individui, tiek bendruomenei ir visai visuomenei.  Kaip sukurti visoms amžiaus grupėms palankią visuomenę ir kas tam Lietuvoje trukdo? Tai ir bandoma nagrinėti šiame straipsnyje.

Dirbtinai pakurstomi nesutarimai tarp piliečių grupių, akivaizdu,  tarnauja ne  Lietuvos valstybingumui, demokratijai  ir jų pagrindui – pilietiškumui su bendruomeniškumui – stiprinti. Ir tai daroma nuolat!

„Liguistos vaizduotės prasimanymai“ – pasakys ne vienas. „Lietuva niekada nebuvo tokia saugi! Lietuvoje sukuriamas BVP, (kaip rodiklis, kuriuo įprasta matuoti materialią gerovę), pagal jo dalį, tenkančią vienam gyventojui, jau siekia tris ketvirtadalius ES vidurkio! Faktas  – nenuginčijamas, neatremiamas – Lietuvos  gyventojai niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien!“

O jei į dabartinę situaciją, susiklosčiusią Lietuvoje ne per vienerius metus, pabandytume  pažvelgti šiandieninio senatvės pensininko akimis?  To, kurio pajamos  – vienintelė Sodros pensija, šiemet spalį pasiekusi „neregėtas aukštumas“ – net  279 €, o kitąmet, indeksavus pensijas – gal net „visus“ 331 €! Žinoma, lyginant dabartinio pensininko gyvenimo kokybę, garantijas ir gaunamas paslaugas su valstybės pensijų tėvo Bismarko laikais  gyvenusiųjų senolių karta, matysim, kad jis  gyvena nepalyginamai geriau. Tik gal vertinti ir lyginti derėtų  su gyvenančiais dabar, gyvenimo kokybės matu imant šiandieninę Lietuvos ir ES skurdo ribą?

2014–2015m. vaikų ir virš 65 m. gyventojų skurdo lygis pašoko ketvirtadaliu, teigia Statistikos departamentas!

Socialinė integracija, socialinė sanglauda, lygybė ir solidarumas yra visiems piliečiams naudą teikiančios žmonių visuomenės rišamoji medžiaga. Svarbios ne tik ekonominės ir socialinės sąlygos, bet ir visų amžiaus grupių buvimas kartu. Jei nebūtų šios aplinkybės, visuomenė susiskaidytų ir viskas baigtųsi skirtingų amžiaus grupių nuožmia kova dėl savo interesų“.1 Taip kartų solidarumo svarbą akcentuoja Baltojoje knygoje, dar kitaip  vadinamoje „ Kaip sukurti visoms amžiaus grupėms palankią visuomenę“. Tai  – su senėjimu susijusias problemas tyrinėjančio  ir rekomendacijas teikiančio projekto „SIForAge“ –Socialinės inovacijos Vyresnių žmonių aktyvumo ir sveikatos srityje tvariam ekonomikos augimui” rezultatai. Knygos autorius Dirk Jarré, Europos pagyvenusiųjų žmonių federacijos (EURAG) prezidentas.

Taip, senatvės pensininkai  nėra homogeniška grupė. Ji yra tokia pat įvairialypė, kaip ir jaunimas, su skirtingomis tapatybėmis, patirtimis, prioritetais, gebėjimais, o kartu ir su savo ribotumais ir problemomis.1 Tad tikslingai apsiribojame tuo, kas žmones, bendruomenes ir net valstybes vis labiau domina: vyresnio žmogaus apsisprendimas, autonomija ir aktyvus dalyvavimas visuomenėje.

Pagyvenusiojo nepriklausomybė ir apsisprendimas. Kas nulemia jo galimybes Lietuvoje? Dabartinis valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas numato , kad būtinasis stažas  senatvės pensijai palaipsniui išaugs nuo 30 iki 35 metų ir pensijos  bendroji dalis priklausys nuo stažo, o individualioji dalis priklausys dar ir nuo asmens įgytų apskaitos vienetų skaičius. Ministras L. Kukuraitis mandagiai užsimena dirbantiesiems apie reikalą savo būsimam labui padirbėti dar kokį penketą metų ilgiau. Tačiau darbą valstybės tarnyboje reglamentuojantys teisės aktai jau be jokio mandagumo reikalauja atsisakyti pensinio amžiaus asmenų paslaugų.

Dar  liūdniau darosi išgirdus apie visiškai atvirą negatyvų diskriminavimą, kai, formuojant   Vyriausybę, viešu(!) vertinimu, (tegul panaudotu kaip pretekstas, maskuojant tikrąją priežastį), dėl amžiaus  netiko į ministrus dar nė 60–ies metų nesulaukęs ilgametis  Seimo narys.

Ar protingi reikalavimai, nustatantys bendrą privalomą amžiaus ribą apmokamame darbe ir verčiantys to amžiaus sulaukusius žmones „pasitraukti“, išeiti į pensiją? Vieni žmonės galbūt laukia to laiko, kai jiems nebereikės dirbti, kad galėtų pragyventi, ir jie išeis į pensiją – dažnai dėl sveikatos ar kitų svarių priežasčių. Nemažai žmonių su malonumu ir toliau dirbtų sulaukę oficialiai pripažinto pensinio amžiaus, jei tik jiems būtų sudaromos tinkamos sąlygos.1 O darbdaviai galėtų išnaudoti jų unikalią patirtį, sukauptas žinias ir kontaktus. Ir , svarbiausia, į jų kvalifikaciją jau anksčiau padarytas investicijas.

Nepriklausomybės ir apsisprendimo jausmas kartu su galimybėmis dalyvauti visuomenėje yra nepakeičiamas prasmingo oraus gyvenimo pagrindas. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje2, kuri 2009 m. gruodį, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, tapo teisiškai privaloma ES ir lygi ES sutartims, teigiama, kad žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti. Chartijos 21 straipsniu draudžiama bet kokia diskriminacija, įskaitant diskriminaciją dėl negalios ir amžiaus. Chartijos 25 straipsnyje konstatuojama, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia vyresnių žmonių teisę gyventi oriai ir nepriklausomai bei dalyvauti visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime.1

Ar Lietuvoje egzistuojanti vadybos kultūra ir praktika užtikrina, kad asmens sutikimas būtų gaunamas remiantis sistemingai surinkta informacija ir skaidrumu, taip užtikrinant apsisprendimo ir pasirinkimo laisvę, stiprinant aktyvų dalyvavimą ir įsitraukimą į visuomenę, ugdant pilietiškumą? Dalyvavimas remiasi principu „Mūsų reikalai nesprendžiami be mūsų“ – tuo pripažįstant, kad tie, kurių atžvilgiu priimami sprendimai, turi teisę pasisakyti prieš priimant ir įgyvendinant tokį sprendimą.

Pavyzdžiai iš trijų rezonansinių aktualijų. 1. Pradėta kasos čekių loterija. Puiku. Iš egoistinio  „šešėlio“ atimsim bendrajam gėriui kurti  trūkstamų lėšų. Apšviesim gyventojus, kas tas „fiskalinis“ čekis ir kuo jis skiriasi nuo informacinio. Bet kodėl loterijoje galima registruotis tik internetu? Skaitmeninė atskirtis užkerta kelią daugumai pagyvenusiųjų paremti mokesčių administratorių gerą, bet ne iki galo apgalvotai įgyvendinamą iniciatyvą. 2.”Idėja Lietuvai“ – reikalaujama prieš pateikiant idėją registruotis. Ne universaliai, t.y., ar  tradiciškai (rašytiniu būdu), ar elektroniškai (per „Valdžios vartus“, bankus,  su el. parašo sertifikatu…), o būtinai turėti Facebook‘o paskyrą! Kodėl dauguma pagyvenusiųjų ar nenorinčių save eksponuoti Facebook‘e, taip brutaliai atstumiami? Juk idėjas teikia, dažniausiai,  valstybei gero linkintys patriotai.  3. Lukiškių monumento laisvės kovoms Konkursas. „Paaiškinkite prašau, kur  galėčiau pasirašyti už „Vytį“, – klausinėjo iš Ignalinos į Vilnių atvažiavusi senutė, stovinti prie konkursinių projektų stendų Lukiškių aikštėje. Čia juk jau ne tik diskriminacija, o  visiškai nešvarus žaidimas, nes pagal apklausos  rezultatus žadėta rinkti garsaus konkurso nugalėtoją. Didelė dalis pagyvenusiųjų, aišku, sąmoningai buvo palikti „už borto“, nes iš anksto nesunku buvo įspėti, už ką jie balsuos.

Lietuva iki šiol vengia prisiimti tarptautinius įsipareigojimus  dėl pagyvenusių žmonių teisių į socialinę apsaugą. Nors Europos Tarybos EUROPOS SOCIALINĖ CHARTIJA3 LRS ratifikuota 2001 m. gegužės 15 d. įstatymu Nr. IX–3174, bet be  23 straipsnio „Pagyvenusių žmonių teisė į socialinę apsaugą“, prasidedančio: – sudaromos sąlygos pagyvenusiems žmonėms kuo ilgiau būti naudingais visuomenės nariais šiais būdais: a) skiriant pakankamai lėšų, leidžiančių jiems normaliai gyventi ir aktyviai dalyvauti visuomenės, socialiniame ir kultūriniame gyvenime.

Kaip šis pagyvenusiųjų žmonių teisės į socialinę apsaugą pripažinimo ir įsipareigojimų vengimas pasireiškia Lietuvoje?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo keliami du svarbūs Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo tikslai: įstoti į NATO ir ES. Po įstojimo į šias organizacijas atrodė, kad lyg ir abu tikslai pasiekti. Tačiau pats įstojimo faktas nereiškia  tokiam statusui tinkamų rodiklių pasiekimo.

Prieš kelis  metus susigriebta bent dėl NATO rodiklio, (iki tol vadinto neprivalomu ir nebūtinai siektinu). Pasirašytas partijų susitarimas kaip galima greičiau skirti 2%  nuo BVP krašto apsaugai ir šis rodiklis  jau, galima sakyti, formaliai įvykdytas.

Visai kita situacija su ES socialiniais  rodikliais. Nei viena anksčiau valdžioje buvusi politinė grupuotė savo programose ir jų įgyvendinimo darbuose  net nedeklaravo valios siekti ES valstybių narių pagrindinių vidurkinių gerovės rodiklių, skaičiuojamų nuo santykinio ekonomikos išsivystymo. Lietuvoje susiformavo destruktyvus ekonomikos modelis – jis praturtina kapitalą ardydamas visuomeninius ryšius, o mokslininkų tyrimai patvirtino: įstojus į ES, didžiausią naudą iš ekonominio augimo Lietuvoje turėjo turtingiausias gyventojų sluoksnis. Tik 15 proc. turtingiausių asmenų atiteko 35–40 proc. viso disponuojamų pajamų prieaugio, o 15 proc. neturtingiausiųjų – vos 4–5 proc.. Apie poreikį nedelsti diegti teisingesnį perskirstymą tiesiai pareiškė ir šiomis dienomis Lietuvoje besilankantis Nobelio ekonomikos  premijos laureatas profesorius Norbertas Šileris.

Siektina  idėja Lietuvai: jei jau įstojome į ES, tai, tvirtėjant ekonomikai, atitinkamu lygiu  siekime ir pagrindinių ES gerovės rodiklių, tame tarpe ir socialinės apsaugos srityje. O kaip atrodytume pasilyginę su ES santykiniu vidurkiu, skiriamu pensijoms? Ogi ES valstybių narių santykinis (dalis nuo BVP) vidurkinis rodiklis siekia 12%, o Lietuvos – tik 6–7% BVP.

Lėšos pensijoms (visoms), Duomenys  iš Eurostat’o, 2014:

 Eurozona (19 šalių) – 13,5% BVP; ES (28 šalys) – 12,9% BVP; ES Vidurio ir Rytų Europos 10 šalių – 8,92% BVP; Latvija, Lenkija, Estija (vidurkis) – 9,1% BVP; Lietuva – nesiekia net 7% BVP.

Jei, „dalijantis  pyragą“ bent būtų bandoma lygiuotis į ES vidurkinį rodiklį –BVP dalį, skiriamą  socialiniams reikalams –  dabartinės Lietuvos  ekonomikos  pajėgumas leistų mokėti dvigubai didesnes pensijas.

Lygindami vidutinės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio (netto) santykį Lietuvoje, kur ir pensijos, ir darbo užmokestis buvo ir yra tiesiog menki, gausime iškreiptą vaizdą, tarsi pensininkai gyvena visai šauniai. Tačiau prof. R.Lazutka siūlo tikslesnį, labiau realų ekonomikos pajėgumą ir socialinės sistemos veiklos efektą atspindintį rodiklį: vidutinės pensijos ir vidurkinės BVP dalies vienam gyventojui santykį, t.y. 46% Lietuvoje ir 74% ES. Jis atskleidžia neįtikėtinai liūdną Lietuvos pensininkų padėtį, kai tuo tarpu, ekonomikos pajėgumai lyginant su ES yra visai neblogi.

Esant tokiai padėčiai tiesiog yra būtina neatidėliojant pradėti  bendrosios (pagrindinės) pensijos dalies finansavimą iš valstybės biudžeto, t.y., ne tik iš vieno – Sodros mokesčio šaltinio. Tikėkime, kad LVŽS rinkiminiai pažadai, kiek prigesinti LRV programos įgyvendinimo priemonių plane, nustumiant terminus vos ne  iki kadencijos pabaigos, bus pradėti įgyvendinti.

Kas Lietuvoje buvo (NE)daroma, kad dabartinių pensininkų padėtis gerėtų?

Per teisybės nepaisantį aukščiausiųjų valdžių kišimąsi į VSD Fondo valdymą  ir privačiųjų interesų tenkinimą socialinėms reikmėms sukaupto turto sąskaita iki šiol  gramzdinome į skolas VSDF.  Vietoj to, kad būtų įtvirtintas visuomenės neskaldantis ir nesupriešinantis individualių pensijų kaupimo principas, mokant savanoriškas papildomas įmokas iš asmeninių pajamų ir korporacijų pelno, buvo nuspręsta pervedinėti iš VSDF jos gatavai surinktus  milžiniškus  pinigus į privačius II–os pakopos pensijų fondus. Praradimų  kompensavimui iš valstybės biudžeto buvo  skiriami minėtoms netektims neadekvatūs asignavimai, o  nuo 2014 – ir visiškai nutraukti (žr. paveikslėlį).

Ankstesnės vyriausybė nutarė skatinti daugumą II–os pakopos pensijų fondų (toliau–II PPF) klientų likti juose, nors didžiosios jų dalies laukė didesni pensijų praradimai, nei jei jie būtų likę vien Sodroje.  Nebeturėdama lėšų pensijoms, Sodra (ne valstybės iždas!) buvo priversta skolintis ir mokėti grobuoniškas skolos aptarnavimo išlaidas.

Pav. Duomenys iš http://atvira.sodra.lt/lt–eur/

Per kelis metus VSDF skola užaugo beveik iki 4 mlrd. €, o II PP Fondai ėmė disponuoti beveik 4 mlrd. €. Tačiau, svarbiausia, kad II PPF neįsipareigojo užtikrinti sąžiningo anuiteto (reguliarių papildomų pensijų išmokų) pirkimo, išėjus iš II pakopos į pensiją. Turbūt todėl II PPF apologetai ir siūlo idėją Lietuvai – nekeisti socialinio draudimo ir pensijų įstatymų bent 20 m., t.y. iki didžioji dalis kaupusių II PPF  pensijas pareikalaus jų. Tokias vienos interesų grupės egoistinės idėjas Lietuvoje nuo seno įprasta vertinti posakiu: „Ta idėja – ne idėja, kur kišenėn neindėjo.

Prof. R. Kuodis pastebi, kad ir II pakopos fondų sukauptos palūkanos auga lėčiau nei auga Sodros pensija, ir dėl to mažesnes algas gaunantys II pakopos dalyviai pralaimės. Apie galimas grėsmes akcijų rinkose perspėja ir prof. R. Šileris.

 II pakopos dalyviai perveda iš Sodros dalį būsimos pensijos į privačius fondus, tačiau jų Sodroje liekanti pensijos dalis sumažėja neadekvačiai – nepakankamai (lieka didesnė nei turėtų būti), dėl to neteisybę patiria nedalyvaujantys II pakopoje.

Ir galiausiai, šalis, stokojanti investicijų,  praranda finansinius resursus, nes II PPF tų resursų (4 mlrd.€!) didžiausią dalį investuoja ne Lietuvoje! Tuo tarpu VSDF išmokami pensininkų pinigai gi kaip mat papildo iždą per pensininkams būtiniausių prekių ir paslaugų PVM, akcizus ir kt…

Panagrinėjus 2018 m. biudžetų projektus, atrodo, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pagaliau ryžtasi  nuimti nepelnytą skolų „kuprą“ nuo SoDros, tačiau bazinės (dabar  vadinamos pagrindine) pensijos finansavimo perkėlimas į valstybės biudžetą yra vis dar atidėliojamas.

Neseniai   medikų sąjūdžio iškeltas užsisenėjęs faktas, kad valstybė už jos draudžiamuosius į Privalomojo sveikatos draudimo fondą  (PSDF) moka gerokai mažiau, nei patys dirbantieji, netiesiogiai diskriminuoja  vidutiniškai daugiausia Ligonių kasų apmokamų paslaugų reikalingus pagyvenusius žmones. Kadangi kokybiškesnės paslaugos ir aukštai kvalifikuoti specialistai draudiminėje medicinoje  tapo chronišku deficitu, tai, tokios paslaugos prireikus, pensininkas yra priverstas laukti rizikingai ilgai, o per tą laiką liga gali sveikatą sugadinti neatstatomai. Dažnas pensininkas  nepajėgus paslaugos   nusipirkti operatyviai jas teikiančiose privačiose klinikose, nors ir yra draudžiamas valstybės. Beje, privačios klinikos, priimančios valstybės sveikatos draudimu apdraustuosius, gauna lygiai tokią pačia išmoką iš Valstybinės ligonių kasos, kaip ir dirbantieji, nors, suprantama, bendras paslaugos apmokėjimo koeficientas tampa dar menkesnis ir skurdina adekvačių privačioms sveikatos įstaigoms negaunančias  asmeninių priemokų valstybines ir savivaldos medicinos  įstaigas ir jų darbuotojus, daugiausia aptarnaujančias pensininkus.

Visi susijusius  su senėjimu sprendimus priimantys  asmenys, turėtų suprasti, kad vyresni žmonės negali būti priimami kaip įvairių strategijų ir veiksmų „objektai“, o turi būti pilnaverčiai subjektai, reikalaujantys pagrindinio dėmesio. Šie asmenys turėtų pripažinti, kad tvirtinimas „niekas dėl mūsų nesprendžiama be mūsų“ nėra tik teise įtvirtintas reikalavimas, bet yra auksinė taisyklė, kuria turėtų būti vadovaujamasi atliekant visus savo veiksmus. LVŽS rinkiminėje programoje buvo numatyta valstybės institucijose pasitelkti vadovybės referentus–mentorius, aukštai kvalifikuotus ir unikalią, realią specialią bei bendrą gyvenimišką patirtį turinčius pagyvenusius žmones. Pagyvenusieji dar vis tiki, kad šis sumanymas pagaliau bus pradėtas įgyvendinti.

Principo „Niekas dėl mūsų be mūsų“ realizuoti neįmanoma, neturint savo tribūnos žiniasklaidoje. Ne viena pensininkų organizacija oficialiais raštais ir mitingų rezoliucijomis  beldėsi į visuomeninio transliuotojo – LRT vadovybės – duris, kviesdama pagaliau pradėti rengti specialią laidą pagyvenusiems žmonėms, jų siekiams ir problemoms aptarti. Siūlė net potencialius laidos vedėjus. Juk yra specializuotos laidos, skirtos pvz.,  kalinių žmonų problemoms. Kodėl greta jų negalėtų būti ir vos ne  milijonui žiūrovų skirta laida.  Dabartinės  LRT vadovybės poziciją geriausiai atspindėjo  oficialiame  jos 2017–06–12 atsakyme išsakyta maždaug tokia nuostata: „ Pensininkai turi laiko ir gali įsijungti į atviras diskusijų laidas, …o taip pat skambinti specialiu numeriu į atsakiklį, uždavinėdami juos dominančius klausimus. Tada mes pasistengsime parengti atsakymus“.

Štai taip LRT –  visuomeninio transliuotojo – vadovybė įgyvendina Visuomenės informavimo įstatymo ir savo darbą reglamentuojančių dokumentų nuostatas….

Kartų̃ solidarumo paieškos Lietuvoje būtų nerezultatyvios, jei nenagrinėtume praeityje padarytų akivaizdžių klaidų, nesiimtume jas neatidėliojant taisyti, ryžtingai neatmestume ir neduotume atkirčio dirbtinių nesutarimų kurstytojams ir kiršintojams.

Šaltiniai:

  1. 1. Baltoji knyga su rekomendacijomis politikos sprendimus priimantiems asmenims http://www.siforage.eu/eotools_files/files/White%20Paper%20–%20LITHUANIAN%20(pages).pdf
  2. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija http://eur–lex.europa.eu/legal–content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A12012P%2FTXT
  3. Europos Socialinė Chartija (Pataisyta) https://www.e–tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E9D707A8677E
  4. Europos Socialinės Chartijos (Pataisytos) Ratifikavimo į s t a t y m a s https://www.e–tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.AAF0286E0F48
  5. Eurostat duomenys http://ec.europa.eu/eurostat/tgm/graph.do?tab=graph&plugin=1/&pcode=tps00103&language=en&toolbox=data

Šis straipsnis yra paruoštas bendradarbiaujant su LPS „Bočiai“ Vilniaus miesto bendrijos valdybos nariu, zarasiškių  kraštiečių bendrijos „Ežerėnai“ pirmininku Evaldu Židoniu.

Autorius:

Povilas Butkus

LPS „Bočiai“ Vilniaus miesto  bendrijos valdybos narys,

Europos pagyvenusių žmonių sąjungos (EURAG)

Lietuvos sekcijos prezidentas

Straipsnis parengtas pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamą Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projektą (2017) NOBR-135. Už teksto turinį yra atsakingi straipsnio autoriai, tekstas neatspindi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonės.