Kiek Lietuvoje iš tiesų įvykdoma neapykantos nusikaltimų? | NLIF

Kiek Lietuvoje iš tiesų įvykdoma neapykantos nusikaltimų?

Lietuvai tarptautiniu lygmeniu vis primenama, kad neapykantos nusikaltimų tyrimas neužima pakankamai svarbios vietos. Nors, statistiškai, pranešimų nedaug ir jų registruojama vis mažiau, Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL Žmogaus teisių politikos koordinatorius Tomas Vytautas Raskevičius įsitikinęs, kad ši situacija – lyg „užburtas ratas“. Aukos, nusivylusios ar bijodamos, nesiskundžia teisėsaugai, tad ir problemos mastas atrodo nedidelis.

Problemos „nėra“

Diskusijoje „HATE NO MORE: nepranešimo apie neapykantos nusikaltimus priežastys Lietuvoje“ T. V. Raskevičius teigė, kad iš tiesų, neapykantos nusikaltimai šalyje yra plačiai paplitęs reiškinys. „Šis teiginys tuoj būtų sukritikuotas prokuratūros atstovų, sakant, kad statistika to nerodo. Bet iš mūsų, kaip nevyriausybinės organizacijos, patirties akivaizdu, jog žmonės su šia problema susiduria. Galima fiksuoti tam tikrą disonansą – ką mato valdžios atstovai iš oficialių duomenų ir ką matome mes. nevyriausybininkai“, – kalbėjo aktyvistas.

Anot jo, įvairios socialiai pažeidžiamos grupės nėra linkusios pranešti apie panašaus pobūdžio nusikaltimus. Tiesa, kiekviena bendruomenė turi savo priežasčių tylėti. „Manome, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl LGBT* asmenys nepraneša apie neapykantos nusikaltimus, yra baimė, jog apie seksualinės orientacijos faktą sužinos pašaliniai žmonės. Kitų socialinių grupių atžvilgiu tai gali būti asmeninis įsitikinimas, jog nebus imtasi reikšmingų žingsnių, iš esmės skundas bus interpretuojamas kaip laiko gaišimas“, – dėstė T. V. Raskevičius.

Asociacijos LGL atstovas pasakojo, kad praėjusių metų rugsėjį organizacija atliko internetinę apklausą. Joje dalyvavo 345 LGBT* asmenys iš Lietuvos. Daugiau nei pusė jų susidūrė su neapykantos kalba ir (ar) nusikaltimais dėl savo tikros ar tariamos seksualinės orientacijos. Iš jų apie incidentą kompetentingoms valdžios institucijoms pranešė tik kas dešimtas nukentėjęs asmuo. Beveik pusė pranešusiųjų nurodė, kad tai padaryti buvo sunku. Pagrindinės įvardytos priežastys – policijos pareigūnų nepasirengimas dirbti su LGBT* asmenimis, baimė, kad bus atskleista informacija apie seksualinę orientaciją bei reikalavimas apie nusikaltimą pasakoti keletą kartų.

„Žmonės nemano, kad pranešimas apskritai yra sprendimo būdas. Kaip kovoti su šituo reiškiniu, kai kas ketvirtas žmogus absoliučiai normalizuoja neapykantos veiksmą: „Aš susiduriu, bet nieko dėl to padaryti negaliu“, – retoriškai klausė T. V. Raskevičius.

mt

Izabelė Švaraitė. Portalo manoteises.lt informacija.

Plačiau skaitykite čia