Religinės dešinės „eksportas“ į Europą neaplenkė ir Lietuvos | NLIF

Religinės dešinės „eksportas“ į Europą neaplenkė ir Lietuvos

Š. m. rugsėjį Seimas vos penkių balsų persvara palaikė Prezidentės veto ir priėmė liberalesnį, šiuolaikinius gydymo būdus įteisinantį Pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Jį svarstant Seimo salėje skambėjo sąmokslo teorijos apie masinę prekybą embrionais, pacientų organizacijų užkulisinius susitarimus su darbdaviais. Balsuojant dėl įstatymo birželį, Povilas Urbšys skaitė arkivyskupo laišką, grasino atskyrimu nuo Bažnyčios ir ragino netapti žmogžudystės bendrininkais. Tuomet Seimas, saugodamas embrionus, balsavo už itin konservatyvią įstatymo redakciją, uždraudusią šiandien Lietuvoje taikomus gydymo metodus. Tą pačią dieną pritarė ir tam, kad Konstitucija saugotų tik santuokos pagrindu sukurtą, iš tėvystės ir motinystės kylančią šeimą.

Religinės dešinės mobilizacija

Į diskusijas ir agitaciją dėl šių įstatymų aktyviai įsitraukė Bažnyčios atstovai, medikų ir teisininkų bendruomenės, visuomeninės organizacijos, rengusios protestus prie Prezidentūros ir Seimo bei plataus masto kampanijas socialiniuose tinkluose.

Birželio balsavimas ir po jo kilusios batalijos dėl pagalbinio apvaisinimo ir šeimos apibrėžimo išryškino tai, kas pastarąjį dešimtmetį vyksta ne vienoje Europos šalyje – „religinės dešinės“ mobilizavimąsi ir jos augančią įtaką politikai.

„Religinė dešinė“ kilo JAV kaip socialiai konservatyvus visuomeninis politinis judėjimas, kuris siekia įtvirtinti visuomenėje tradicinę, religija grįstą pasaulėžiūrą. Politiniams tikslams religinė dešinė JAV pirmą kartą mobilizavosi praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai šalies Aukščiausiasis teismas pripažino, jog moteris turi teisę pati nuspręsti dėl aborto.

Europoje šio konservatyvaus socialinio judėjimo pakilimas įvyko 2009 m. Ispanijoje, kai šalies vyriausybė ėmėsi liberalizuoti abortų įstatymą. Prieš įstatymą surengtoje eisenoje Madride tuomet dalyvavo virš milijono žmonių, daugiau nei milijonas pasirašė religinės dešinės organizacijų „Derecho a vivir“ (isp. Teisė į gyvybę) ir „Hazteoir“ (isp. Kad tavo balsas būtų išgirstas) išplatintą peticiją.

Ignacio Arsuaga, vienas ispaniškojo judėjimo lyderių ir peticijos iniciatorių, neslepia, jog gyvendamas JAV, susižavėjo tenykščiu religinės dešinės aktyvizmu, visuomeninių organizacijų veikla, jų gebėjimu, išnaudojant internetines platformas, suorganizuoti plataus masto socialines kampanijas ir taip sukurti spaudimą politikams.

Plačiau skaitykite čia