Ar homoseksuali, juodaodė, musulmonė moteris gali būti feministė? | NLIF

Ar homoseksuali, juodaodė, musulmonė moteris gali būti feministė?

Diskusija dėl burkinio draudimo Prancūzijoje į viešumą dar kartą iškėlė visuomenės požiūrio aspektus į moteris, kurių kilmė – ne europietiška, tikėjimas – ne krikščioniškas ir oda – ne kaukaziškai baltos spalvos. Musulmonės moterys, dėvinčios burkinį, sulaukė dvigubos bausmės: iš patriarchalinės visuomenės, kuri vis dar nurodinėja moterims, kaip jos turėtų ar neturėtų rengtis, ir iš moterų gynėjų – geresniu atveju, visiško abejingumo, blogesniu – pašaipos, neva jos – moterų judėjimo išdavikės.

Mažumų (ne)feminizmas

Didžiausias baltojo feminizmo skaudulys yra visiškai nesėkmingas mažumų moterų atstovavimas tiek feminizmo susikūrimo pradžioje XIX a., tiek feminizmo aukso amžiaus – XX a. antrosios pusės – laikotarpiu. Nors feminizmo šaknys JAV siekia abolicionistų judėjimą, feminizmas pasuko kita linkme, nuošalėje palikdamas rasinės tapatybės aspektus. Ankstyvuose feminizmo darbuose nėra jokių užuominų apie rasę, rasizmo paplitimą ar kovą su juo, ko gero, todėl, kad feminizmas smarkiai susipyko su abolicionistų judėjimu XIX a. pab. dėl 15-ojo JAV konstitucijos papildymo. Juo buvo siūloma leisti suteikti balsavimo teisę visiems vyrams, nepaisant jų rasės, tuo pat metu vykstant aršiai diskusijai dėl balsavimo teisės suteikimo moterims.

Feminizmo pradininkė Elizabeth Cady Stanton neištvėrė minties, jog juodaodžiai vyrai balsavimo teisę gaus anksčiau nei baltaodės moterys. E. Stanton neslėpė rasistinių savo pažiūrų, esą baltaodės moterys vertos daugiau nei juodaodžiai vyrai. Feminizmo judėjimas ilgą laiką buvo persmelktas tikėjimu, jog baltaodės, heteroseksualios, sveikos ir kitaip visuomenės apibrėžtas normas atitinkančios individės yra aukščiau  už kitas moteris. Dėl šių priežasčių feminizmo judėjimas skaudžiai nuvylė čiabuves, juodaodes, LGBT+ atstoves bei moteris su negalia. Jos, atsidūrusios dvigubos diskriminacijos sandūroje, negalėdavo apsiginti ir turėdavo rinktis, kurį jų tapatybės ar gyvenimo aspektą svarbiau apginti – moters, juodaodės, homoseksualės,…

1989 m. Kolumbijos universiteto teisės profesorė Kimberle Crenshaw pirmoji pavartojo terminą intersekcionalumas (arba intersekcionalumo teorija). Taip ji apibūdino reiškinį, kai juodaodės moterys sulaukdavo dvigubos bausmės: dėl to, kad jos moterys, ir dėl to, jog jos juodaodės. Ankstyvojo civilinių teisių judėjimo laikotarpiu industriniuose fabrikuose fiziškai sunkiems darbams buvo įdarbinami juodaodžiai vyrai, o fiziškai lengvesniems bei administracinėms pareigoms – baltaodės moterys. Juodaodės moterys negaudavo jokio darbo, atsidurdavo užribyje, tačiau, pagal tuomet galiojusią teismų sistemą, negalėjo apsiginti nei dėl diskriminacijos dėl lyties, nes baltaodės moterys esą darbą gaudavo, nei dėl rasės – nes juodaodžiai vyrai buvo įdarbinami.

Užribyje atsidūrusios juodaodės, LGBT+, neįgaliųjų atstovės būrėsi į naujus feministinius judėjimus, tačiau iš bendrojo – baltojo – feminizmo atstovių susilaukdavo ne tik visiško abejingumo, bet ir kaltinimų moterų bendruomenės skaldymu, išdavyste, pagalių kaišiojimu į feminizmo vežimo ratus.

Plačiau skaitykite čia