Ekonominės ir socialinės problemos yra žmogaus teisių problemos | NLIF

Ekonominės ir socialinės problemos yra žmogaus teisių problemos

Žmogaus teisės ir tam tikri jų pažeidimai Lietuvoje daugumai turbūt asocijuojasi su teisėmis į privatumą, sąžiningus rinkimus, dėl diskriminacijos tautybės, religijos, seksualinės orientacijos ar lyties pagrindu kylančiomis problemomis. Šios pilietinės ir politinės, pirmos kartos žmogaus teisės, dažnai dominuoja viešosios erdvės diskurse aptariant padėtį ir situaciją tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų šalių. Nenuostabu, nes dauguma žmogaus teises ginančių organizacijų dažniausiai užsiima tik šių teisių atstovavimu ir advokacija.

Tačiau Lietuvai, susiduriančiai su didelėmis skurdo ir socialinės atskirties problemomis, ne ką mažiau svarbios yra socialinės ir ekonominės žmogaus teisės. Už jų įgyvendinimą Lietuvos valstybė taip pat atsakinga ir yra teisiškai įsipareigojusi jas ginti.

Ar Lietuva vykdo savo įsipareigojimus?

Žvelgianti iš istorinės perspektyvos, žmogaus teisės ir laisvės yra skirstomos į pirmos, antros ir trečiosios kartos. Socialinės ir ekonominės teisės patenka tarp antros kartos žmogaus teisių, kurios įsivyravo tik po Antrojo pasaulinio karo. Nors tai ne pačios seniausios ir ne geriausiai išvystytos žmogaus teisės, tačiau jos taip pat labai svarbios. Jų idėja grindžiama oriomis, lygiomis ir nuo skurdo bei atskirties apsaugančiomis, valstybės sudarytomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.

Šie bendrai pripažinti vertybiniai principai yra įtvirtinti ir tarptautinėje teisėje. Pasirašydamos tarptautines bei regionines sutartis ar dokumentus, valstybės tampa atsakingos už jų įgyvendinimą nacionaliniame lygmenyje. Kaip pagrindinius valstybes teisiškai įpareigojančius dokumentus, kuriuos ratifikavusi ir Lietuva, galima įvardinti Jungtinių Tautų Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą bei Europos socialinę chartiją. Pastaroji yra vienas iš svarbiausių tarptautinių ES dokumentų bei Europos Bendrijos steigimo sutarties integralių dalių.

Deja, nors Lietuva teisiškai įsipareigojo gerbti, saugoti ir įgyvendinti socialines bei ekonomines mūsų šalies gyventojų teises, už jų stebėjimą, priežiūrą ir valstybėms teikiamas rekomendacijas atsakingi, vienas nuo kito nepriklausomi instituciniai organai (Jungtinių Tautų Socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių komitetas ir Europos socialinių teisių komitetas) mūsų šaliai žeria panašias kritikos strėles.

Jos reiškia susirūpinimą socialinės apsaugos, tinkamų darbo sąlygų, aprūpinimo būstu, skurdo mažinimo, mokslo bei švietimo srityse. Nedarbas, skurdas (beveik 30 proc. populiacijos gyvena skurdo rizikoje), per mažas minimalus darbo užmokestis, mažos socialinės išmokos bei pašalpos, didėjantis nelaimingų atsitikimų skaičius darbe, pagrindinių paslaugų ir patogumų trūkumas būstuose (neturėjimas karšto vandens, vonios arba dušo, tualeto, vamzdynu tiekiamo vandens ir kanalizacijos) bei didelis skirtumas tarp vaikų, gyvenančių kaimo vietovėse ir miestuose, mokymosi pasiekimų – tik keletas problemų, kurias įvardija už pasirašytų tarptautinių sutarčių laikymąsi atsakingos institucijos.

Norint pagerinti situaciją šalyje, Lietuvai pirmiausia reikėtų klausytis konkrečių rekomendacijų ir patarimų. Pavyzdžiui, pakelti socialinių išmokų lygį, sukurti veiksmingą indeksavimo sistemą, minimalią algą, nedarbo pašalpas, pensijas ir kitus socialinės paramos būdus pritaikyti atsižvelgiant į žmonių pragyvenimo išlaidas. Lietuva raginama remti ir įgalinti individus bei bendruomenes didžiausią dėmesį skiriant marginalizuotoms ir labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms, tokioms kaip vaikai, romai, kaimuose gyvenantys asmenys, benamiai, mažas pajamas gaunančios šeimos bei senyvo amžiaus žmonės.

Plačiau skaitykite čia