Sutrikusios raidos asmenų teisės Lietuvoje – neretai tik „popieriuje“ | NLIF

Sutrikusios raidos asmenų teisės Lietuvoje – neretai tik „popieriuje“

Raidos sutrikimų turintys asmenys yra viena iš labiausiai nuskriaustų socialinių grupių Lietuvoje, jie neretai stigmatizuojami ir laikomi už visuomenės ribų. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ šios grupės integracija į bendruomenę rūpinasi beveik trisdešimt metų, bet pokyčiai vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi.  Apie opiausias problemas ir neįgaliųjų padėtį – pokalbis su visuomeninės organizacijos „Viltis“ vadove Dana Migaliova.

Nuo pat pirmųjų organizacijos gyvavimo dienų, 1989 m., kalbate apie būtinybę sugrąžinti sutrikusios raidos asmenis į visuomenę. Kaip laikui bėgant kito Jūsų uždaviniai?

Iki 1989 metų, sovietmečiu, visi sutrikusio intelekto asmenys buvo visuomenės užribyje. Vaikai neturėjo teisės į mokslą, jų nepriėmė mokyklos, vaikų darželiai, todėl tėvai, auginantys sutrikusio intelekto vaikus, turėjo du pasirinkimus: arba atiduoti vaikus valstybės globai, taip netenkant teisių į tėvystę, arba savarankiškai auginti ir ugdyti vaiką namuose.

Buvo nusistovėjęs visuomenės požiūris, kad neva neįgalūs vaikai gimsta tik asocialiose šeimose. Iš tiesų tai yra visiška netiesa. Taigi 1989 metais, kai atsirado galimybė garsiai kalbėti, įkūrėme organizaciją „Viltis“, siekdami pasakyti, kaip gyvena sutrikusio intelekto asmenys, kas yra jų tėvai.

Pirmą veiklos dešimtmetį mes nežinojome, kaip tikslingai veikti, mokėmės iš užsienio patirties. Pirmiausia siekėme ištraukti iš visuomenės užribio neįgalų žmogų, tiesėme pagalbos ranką kiekvienai motinai tam, kad nesigėdytų savo vaiko, nebijotų.

Juridinis lūžis įvyko 1996 m., Lietuvoje įteisinus tarptautinius žmogaus teisių dokumentus – mūsų veiklos pagrindas yra Jungtinių tautų (JTO) Neįgaliųjų teisių konvencija – tačiau, deja, daugelis teisių tėra „popieriuje“. Patys apie problemas pradėjome kalbėti nuo 2000 metų, jau perėmę užsienio patirtį ir patys įgavę žinių.

Plačiau skaitykite čia