Kodėl taip bijome lytiškumo ugdymo? (pasirašyk peticiją) | NLIF

Kodėl taip bijome lytiškumo ugdymo? (pasirašyk peticiją)

Vilma Gabrieliūtė, edukologė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ direktorė, jau kelerius metus  kartu su psichologais rengia lytiškumo ugdymo seminarus tėvams ir švietimo srityje dirbantiems specialistams. Dažniausiai seminaruose dalyvauja tėvai, kurie nori savo vaikus auginti kitaip, nei augino juos pačius.

Nors ne viena karta užaugo patirdama gėdą dėl visko, kas susiję su seksualumu, edukologė sako, kad šiuolaikiniai tėvai ir pedagogai supranta, jog savivertė priklauso nuo pozityvus požiūrio į savo kūną. Dalyviai ateina ieškodami atsakymų, kaip reaguoti, kai vaikas tyrinėja  save  ar laksto nuogas, arba kaip elgtis, kai auklėtiniai susiduria su seksualiniu priekabiavimu bei pornografija.

Tačiau atskirų tėvų iniciatyvos nesprendžia sisteminių problemų mokyklose – praėjusiais metais „Įvairovės ir edukacijos namų“ atliktas tyrimas parodė, kad du penktadaliai vaikų ir paauglių patyrė patyčias dėl tariamos ar tikros jų lytinės tapatybės. Vilma Gabrieliūtė tvirtina, kad dėl tokios situacijos labiausiai kalta švietimo sistema – neturint mokslu grįsto lytinio ugdymo mokyklose, nenuostabu, kad klesti  su lytiškumu susiję mitai ir patyčios.

Kodėl yra svarbus lytiškumo ugdymas?

Lytiškumas – neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis, tiesa, Lietuvoje jis suvokiamas gana siaurai – tik kaip įrankis kurti šeimai. Specialistė sako, kad iš tikrųjų lytiškumas pirmiausia susijęs su lyčių vaidmenų, seksualinės orientacijos, intymumo, malonumo, reprodukcinės sveikatos ir svarbiausia – tapatybės klausimais: „Lytinė tapatybė apima ne tik savijautą, bet ir kasdien tam tikrai lyčiai priskiriamas normas. Dabartinė karta auga stereotipiškų lyčių vaidmenų persisunkusioje kasdienybėje, kur spaudimą patiria ir mergaitės, ir berniukai, todėl tiek daug jau pradinio amžiaus vaikų turi žemą savivertę, juos kamuoja valgymo sutrikimai,  neigiamas savo kūno vertinimas“.

Edukologė sako pastebinti, kad lyčių vaidmenys taip įsišakniję, kad netgi gana sąmoningi mokytojai dažnai jų neatpažįsta. Anot jos, kalbėdami apie tam tikras profesijas, pedagogai, kaip ir didžioji dalis visuomenės, išskirtinai vartoja vyrišką giminę, apie kai kurias – tik moterišką;  jau ikimokykliniame ugdyme nejučiomis su berniukais kalbama apie gaisrininkus, chirurgus, statymą, konstravimą, o su mergaitėmis – apie seseles, auklėtojas, gaminimą ir kruopštumo reikalaujančias veiklas. Nejaučiame, tačiau berniukus labiau drąsiname ir vertiname jų pasiekimus, mergaičių pastangas priimame kaip savaime suprantamas.

 „Lyčių vaidmenys daro įtaką moksleivių suvokimui apie savo galimybes ir gebėjimus, tad tiesiogiai nulemia jų profesinį pasirinkimą. Taip prarandame potencialias specialistes ir specialistus,  neužtikriname lygiavertiško požiūrio į abiejų lyčių atliekamą darbą, nesuteikiame galimybės vyrams pakankamai įsitraukti į vaikų priežiūrą bei rūpinimąsi buitimi“.

Kita, ne mažesnė problema – dažnai retai atpažįstamos patyčios lyties pagrindu, seksualinio priekabiavimo priskyrimas prie „įprasto bendravimo tarp lyčių“. Pedagogams nestabdant komentarų, kurie žemina merginas ar vaikinus, tai tampa kasdienio bendravimo dalimi.

„Vaikai labai greitai suvokia, ką reiškia „norma“ ir stengiasi ją atitikti. Iš tikrųjų ir berniukai, ir mergaitės turėtų būti skatinami bei giriami lavinant tiek technines, tiek socialines kompetencijas, mokant prisiimti atsakomybę už save bei puoselėjant lygiavertišką bendravimą“, – tvirtina V. Gabrieliūtė.

Peticiją dėl lytinio ugdymo LR Švietimo ir mokslo ministrei pasirašyti čia.

Plačiau skaitykite čia