Tautinių bendrijų atstovai keliavo po Lenkiją | NLIF

Tautinių bendrijų atstovai keliavo po Lenkiją

Pirmomis gegužės dienomis Tautinių bendrijų tarybos iniciatyva buvo surengta trijų dienų pažintinė, edukologinė kelionė į Lenkiją. Kelios dešimtys tautinių bendrijų atstovų aplankė Seinus, Malborką, Gdanską, Varšuvą, Baltstogę ir kitus miestus, susipažino su šios šalies istorija, kultūra, politika, tautinių mažumų gyvenimu. Panašaus pobūdžio kelionę Tautinių bendrijų taryba buvo surengusi 2014 m. į Baltarusiją. Tada buvo aplankytos vietos, menančios LDK laikus: Gardinas, Lyda, Naugardukas, Myrius ir kt.

Lietuviški pėdsakai Lenkijoje

Keliavome po Lenkiją, bet daug kartų iš gidų lūpų girdėjome Lietuvos vardą. Jie minėjo bendro dviejų valstybių gyvenimo faktus, dviejų tautų – lenkų ir lietuvių – persipynusios istorijos pavyzdžius. Kai kuriuos jų prisiminsime.

Pirma „stotelė“ – Seinai. Vietos bazilikoje palaidotas lietuvių poetas ir Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Čia 1999 m. jam buvo atidengtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio paminklas. Seinų kunigų seminarijoje mokėsi daug žymių lietuvių: V. Kudirka, V. Mykolaitis-Putinas, A. Tatarė, M. Krupavičius ir kt. Dabartiniu metu Seinuose veikia lietuviška „Žiburio“ gimnazija, vaikų darželis, Lietuvių kultūros namai.

Žalgirio mūšio vieta. Dviejų tautų ginklo ir brolybės išbandymas, jungtinės tautų pajėgos visam laikui nutraukė Ordino viešpatavimą Rytuose. Šiandien Žalgirio mūšio lauke ramybė ir tyluma. Tiktai aukštas obeliskas primena prieš daugiau kaip šešis šimtus metų vykusį vieną didžiausių Viduramžių kautynių. Mūšis vyko tuometinėje Ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunvaldo ir Tanenbrgo (dabar – Stembarkas-Stębark) kaimų.

O kaipgi būnant Varšuvoje neaplankyti Karališkosios pilies, iki pamatų nacių sudegintą 1944 m. ir talentingų lenkų meistrų baigtą atstatyti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Rūmų Senatorių salėje buvo priimtas Abiejų Tautų Respublikai nepaprastai svarbus istorinis aktas – Gegužės 3-iosios Konstitucija, kurios 225-osios metinės paminėtos Lenkijoje ir Lietuvoje. Ji laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po JAV 1779 m.įsigaliojusios konstitucijos. Deja, Gegužės 3-iosios Konstitucijai buvo lemta gyvuoti tik keturiolika mėnesių.

Bar micvos šventėje

Atvykę sekmadienio rytą prie sinagogos Tikocino mieste, į ją patekti iškart negalėjome. Kaip netrukus sužinojome, sinagogoje vyko didelės grupės žydų, specialiai atvykusių iš Kanados į vienos šeimos berniuko įšventinimo į pilnametystę iškilmes. Lietuvos grupėje buvo žydų bendruomenės atstovas, Tautinių bendrijų tarybos narys Leonidas Melnikas. Jis – puikus žydų istorijos, kultūros, tradicijų žinovas – daug pasakojo apie žydų šventes, jų šventimo tradicijas ir papročius.

Viena jų – Bar micva. Bar micva (hebr. בר מצוה Bar Mitzvah). Berniukas, sulaukęs trylikos metų, judaizme laikomas pilnamečiu. Jis vadinamas bar micva, t. y. įstatymo sūnus. Nuo šio laiko jis tampa atsakingas už visų Toros įstatymų laikymąsi. Tokiu būdu pilnametystės samprata siejama su religine, o ne fizine branda. Bar micvos amžiaus sulaukus yra švenčiama sinagogoje, kur tą dieną berniukas pirmąkart yra kviečiamas skaityti iš Toros.

Mergaičių religinės pilnametystės iki 19-ojo amžiaus vidurio nebuvo priimta švęsti. Tačiau plintančios moterų teisių lygybės su vyrais idėjos paskatino atsirasti naujai tradicijai – bat micva, t. y. įstatymo duktė. Mergaitės religine pilnametyste buvo nutarta laikyti dvylikos metų amžių.

Bar micvos šventė vyko barokinėje Didžiojoje sinagogoje. Ji pastatyta 1642 m. O žydai miestelyje apsigyveno 16-ame amžiuje. Tarpukaryje jame gyveno antra pagal dydį (po Krokuvos) žydų bendruomenė visoje Lenkijoje. Žydai sudarė apie pusę miestelio gyventojų. Per Antrąjį pasaulinį karą sinagoga buvo nusiaubta, o žydai nacių išžudyti. Po karo joje įrengta parduotuvė. 1965 m. sinagogoje kilo gaisras, kurio metu sudegė unikalūs istoriniai eksponatai. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sinagoga buvo restauruota. Šiandien Tikocine, be Didžiosios sinagogos, veikia Žydų kultūros muziejus, tebestovi Talmudisto namas, kiti statiniai, išlikusios senosios kapinės.

Apie 40 tūkst. turistų per metus aplanko šią sinagogą. Šalia jos įsikūręs restoranas, kuriame tiekiami tradiciniai žydų patiekalai.

Žydiškoje aplinkoje L. Melnikas kelionės draugus vaišino macais.

Totorių kaimas traukia turistus

Trečią kelionės dieną maršrutas vedė į nuošalų Krušynianų kaimą prie pat Baltarusijos sienos Palenkės vaivadijoje. Kaimas nuo vaivadijos centro Baltstogės nutolęs penkiasdešimt kilometrų.

Įdomi šio kaimo istorija. Jame nuo 17-ojo amžiaus gyvena totoriai. O Lenkijoje totoriai, kaip ir Lietuvoje, gyvena nuo 14-ojo amžiaus. Jų istorinė tėvynė – Krymas. Krušynianuose totoriai atsirado po karo prie Vienos, kuriame jie kovėsi Lenkijos karaliaus Jano Sobieskio pusėje. Už tai valdovas dovanojo jiems žemių.

Kaime yra nedidelė, žalios spalvos dažais dažyta medinė mečetė, pastatyta 17-ame amžiuje. Joje vyksta pamaldos. Beje, Lenkijoje iš viso yra penkios mečetės.

Kiek tolėliau nuo maldos namų miško aikštelėje yra totorių kapinės – mizaras. Jame išliko paminklų su arabiškais rašmenimis. Kapinės apjuostos akmenine tvora.

Apie Krušynianų kaimo, Lenkijos totorių istoriją svečiams iš Lietuvos, tarp kurių buvo ir totorių, pasakojęs gidas Džamilis Gembitskis, pabaigoje pasakė: „Mums liko religija, tradicijos ir virtuvė“. Ištikrųjų, Lenkijos totoriai, kaip ir jų gentainiai Lietuvoje, einant amžiams, prarado kalbą, tačiau religijos dėka išsaugojo savo identitetą.

O su totorių tradicijomis ir virtuve galima susipažinti kitoje gatvė pusėje įsikūrusioje Totorių jurtoje. Totorių jurta – tai didelis medinis namas. Pirmame jo aukšte restoranas, kuriame lankytojai vaišinami tradiciniais totoriškos virtuvės patiekalais. Valgoma sėdint ant ilgų medinių suolų prie tokių pat ilgų stalų, kokių kažkada buvo ir Lietuvos kaime. Antrame aukšte – nedidelis viešbutis.

Tačiau, kaip sakoma, dar ne viskas. Totorių jurta – tai visas kompleksas pastatų. Jie visi medinai, suręsti aukščiausios klasės meistrų. Čia didelis kultūros centras, išore panašus į Karavansarajų. Toliau arklidės, daržinė su pakinktais, darbo įrankiais, ganykloje ganosi arkliai. Žodžiu, kiek įmanoma sukurta autentiška aplinka. Centre galima įsigyti rankų darbo totoriškų suvenyrų.

Krušynianai – ramus, tylus kaimas – atgyja vasarą turistinio sezono metu. Savaitgaliais, o ypač totoriškų švenčių metu, žmonių skaičius jame padidėja šimtus kartų.

„Kiekvieną vasarą pas mus atvyksta tūkstančiai turistų iš visos Europos, net tolimų Rytų šalių musulmonai, norėdami susipažinti su Lenkijos totorių istorija, dabartiniu gyvenimu. Labai daug žmonių būna didelių musulmoniškų švenčių Kurban Bairamo, Uraza Bairamo, Sabantujaus metu“, – sakė Džamilis.

Šiuo metu Lenkijoje gyvena apie tris tūkstančius totorių. Daugiausia jų susitelkę būtent Palenkės vaivadijoje. Jie turi ką parodyti svečiams. Palenkėje veikia totorių bendruomenė, kurioje daug jaunimo. Jaunimas mokosi savo istorijos, turi šokių ansamblį, lanko religijos, totorių kalbos kursus.

Plačiau skaitykite čia