Sufražistės į Lietuvą atėjo kartu su nepriklausomybe | NLIF

Sufražistės į Lietuvą atėjo kartu su nepriklausomybe

Lygios moterų ir vyrų teisės XX amžiaus pradžioje buvo tai, dėl ko buvo verta kovoti. Moterys troško balsuoti, dalyvauti politikoje ir būti lygios su vyrais prieš įstatymą. Šios kovotojos buvo vadinamos sufražistėmis. Lietuvoje sufražisčių judėjimas prasidėjo daugėjant išsilavinusių moterų skaičiui.

1905 m. rugsėjį Vilniuje buvo įkurta pirmoji moterų organizacija „Lietuvos moterų susivienijimas moterų teisėms ginti“, kiek vėliau moterys ėmė reikalauti teisių dalyvauti Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Visgi, realus moterų dalyvavimas valstybės valdyme prasidėjo tik nuo 1919 m., kai Lietuvos sufražistės pasiekė vieną iš pagrindinių savo tikslų – gavo teisę balsuoti. Tai jos padarė vienos pirmųjų Europoje.

XX amžiaus pradžioje Lietuvoje veikė keletas moterų organizacijų, moterys aktyviai jungėsi į labdaros organizacijų veiklą. Vėliau pradėjo veikti katalikiškosios moterų, o daugėjant dirbančių moterų – ir darbininkes moteris vienijančios organizacijos. Aktyvus moterų įsitraukimas į tokią veiklą lėmė ir tai, kad vis daugiau mergaičių didžiuosiuose miestuose galėjo gauti išsilavinimą. Straipsnyje „Į moteris“ rašoma: „Noras įgyti aukštąjį mokslą, pakelti ir pagerinti būvį vertė moteris organizuotis. Organizacijos jungė visas moteris, rūpinosi moterų prileidimu prie aukštojo mokslo ir visame kame moterų teisių sulyginimo su vyrų teisėmis“1. Remiantis to meto statistiniais duomenimis, moterų išsilavinimo lygis kilo.

Kaip pavyzdys gali būti pateikiama statistika, kad 1873 m. valstybinėse pradinėse mokyklose mokėsi tik 575 mergaičių, o 1900 m. besimokančiųjų buvo 4313.2 Po dviejų dešimtmečių (1923 m.) vykusio surašymo duomenimis mokančių skaityti ir rašyti buvo jau apie 50 proc.3 Besikuriančiai Lietuvos valstybei reikėjo apsvarstyti daugybę demokratinėms valstybėms būdingų klausimų. Vienas jų buvo taip vadinamas „moterų klausimas“. 1918 m. socialistinio turinio laikraščio „Darbo balsas“ straipsnyje „Moterys ir nepriklausoma Lietuva“ teigiama, kad jau nebegalima laukti ir reikia moterims leisti įsijungti į būsimos valstybės valdymą. Moterų teisių aktyvisčių Margaritos Jankauskaitės ir Solveigos Daugirdaitės teigimu, ypač svarbi data Lietuvos moterų judėjime yra 1918 m. gruodžio 17 d.4 Tą dieną Lietuvos Katalikių Moterų Draugija Kaune sukvietė moterų mitingą. Mitinge buvo priimta peticija, kuria reikalaujama, kad Lietuvos Taryba pakviestų moterų atstoves, kurios dalyvauti posedžiuose ir susirinkimuose.

Šis reikalavimas buvo grindžiamas statistika, kuria teigiama, kad moterų yra daugiau nei vyrų. Iš viso buvo surinkta apie 20 000 moterų parašų.5 Legendinis žurnalas „Moteris“ taip pat pradėtas leisti tam, kad būtų kur išsakyti aktyvių moterų mintis.

1919 – 1920 m. spaudoje buvo pabrėžiama, kad moterys savo darbais nemažai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės, todėl rinkimų teisė būtų tarsi atlygis joms. Įvairūs moterų pasisakymai parodo, kad šią teisę moterys išnaudojo siekdamos sulyginti vyrų ir moterų padėtį visuomenėje. Moterys, gavusios teisę balsuoti, oficialiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme. Minėtoji teisė buvo suteikta Lietuvos Valstybės Tarybai priėmus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. 1919 m. šis įstatymas buvo paskelbtas Laikinosios vyriausybės žiniose ir būtent tada įsigaliojo. JAV moterims rinkimų teisė buvo suteikta 1920 m., o Prancūzijoje tik 1945m.

Plačiau skaitykite čia