Didžiausia nesėkmė ir tragedija, kai deinstitucionalizacija kai kur tampa reinstitucionalizacija | NLIF

Didžiausia nesėkmė ir tragedija, kai deinstitucionalizacija kai kur tampa reinstitucionalizacija

2016 m. balandžio 19 d. JT Neįgaliųjų teisių komitete vyko bendrųjų diskusijų diena dėl Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnio – teisės gyventi savarankiškai ir būti įtrauktam į visuomenę. Diskusiją organizavo Jungtinių Tautų neįgaliųų teisių komitetas, kuris rengia bendrąjį komentarą dėl Konvencijos 19 straipsnio.

Komiteto posėdyje dalyvaujančių tarptautinių organizacijų ir akademinės bendruomenės atstovų pasisakymuose buvo išsakyti daugelis su savarankiško asmenų su negalia gyvenimo kliūčių ir aspektų, iššūkių ir siekiamybių. Pasak kalbėtojų, institutionalizacija yra (buvo) žalinga tradicija tapusi praktika,  o neprieinamos ir neegzistuojančios bendruomeninės paslaugos atskyrė asmenis su negalia ir padarė juos itin priklausančius nuo sistemos, šeimos. Į klientus orientuotos pagalbos paslaugų trūkumas neužtikrino asmenų su negalia autonomijos ir lygybės su kitais gauti jiems reikiamas paslaugas.

Pasak profesoriaus G. Quinn, Konvencijos 19 str. reikalauja radikalių pokyčių tiek supratime, tiek skirstant finansus. Jis reikalauja iš valstybių nedelsiant pradėti planuoti deinstitucionalizacijso reformą, įvertinant kylančius sunkumus ir juos šalinant. Konvencijos 19 str. turi būti suprantamas plačiau ir giliau nei vien tik deinstitucionalizacija. Turi būti identifikuojami ir perskirstomi finansavimo šaltiniai, iš neefektyvios institucinės globos sistemos prie efektyvių paslaugų bendruomenėje. Turi būti sudaromi realūs planai, kad nauja karta nepatektų į institucijas ir turėtų realias galimybės gyventi ir dalyvauti visuomenėje.

Todėl diskusijos metu save atstovaujantys asmenys su negalia (Self advocates) kalbėjo, kad institucijos nėra tinkamos gyventi vietos, o institucijose gyvenantys žmonės neturi gyvenimo.

Kalbant apie valstybių vykdomą deinstitucionalizacijos reformą kalbėtojų buvo išsakyta nuomonė, kad netinkamas valstybių nusimatytas 30 metų laikotarpis uždaryti institucijas. JT Neįgaliųjų teisių komitetas turėtų nustatyti aiškius laiko limitus, nes gyvenimas bendruomenėje yra kiekvieno teisė. Todėl kalbėtojai reikalavimo, kad nebūtų daugiau asmenys priimami į institucijas, kad pinigai nebūtų nukreipiami į jas, ir kad tokių globos institucijų palaipsniui iš viso neliktų.

Kalbant apie pagalbos priemonių ir paslaugų įvairovė, daugelis kalbėtojų minėjo, kad pagalbos paslaugos turi užtikrinti, kad asmuo turi kontroliuoti, kaip jam yra teikiamos paslaugos. Vienas iš pagrindinių paslaugų yra Asmeninis asistentas. Diskusijoje buvo aiškiai išsakyta pozicija, kad asmeninio asistento turėjimas yra žmogaus teisė, nes asmeninis asistentas reiškia pasirinkimą ir galimybes dalyvauti gyvenime visa apimtimi. Tai reiškia asmenų su negalia įgalinimą.

Apibendrinant diskusijoje išsakytas pozicijas ir nuomones, buvo pateiktos tokios apibendrinančios išvados, kad savarankiškas gyvenimas yra žmogaus teisė, kuri turi būti užtikrinama, nepaisant šalies, kultūros ar religijos. Kad savarankiškas gyvenimas yra/turi būti užtikrinamas visiems asmenims su negalia, nepaisant turimo sutrikimo, amžiaus, lyties ar gyvenamosios vietos.

Savarankiškas gyvenimas reiškia galimybę realizuoti savo pasirinkimus, turėti prieinamas paslaugas, ir galėjimas gyventi pasprastą kasdienį gyvenimą, kaip ir visi kiti žmonės. Žmonių dideli pagalbos poreikiai negali būti kaip prielaida ar pagrindas institucionalizacijai. Teisė gyventi visuomenėje yra visiems.

Plačiau skaitykite čia