Žurnalistė S. Vilimaitė: Socialiai atsakinga žiniasklaida pirmiausia galvoja apie žmogiškumą | NLIF

Žurnalistė S. Vilimaitė: Socialiai atsakinga žiniasklaida pirmiausia galvoja apie žmogiškumą

Sandra Vilimaitė – žmogaus teisių temomis rašanti žurnalistė, praėjusiais metais apdovanota Nacionaliniu lygybės ir įvairovės apdovanojimu. Pastaruoju metu nekokybiškų tekstų sūkuryje ši žurnalistė sako pastebinti vis daugiau aktualių temų apie žmogaus teises ir sako, kad teigiamus pokyčius į žiniasklaidą gali atnešti tik skaitytojai.

Kaip šiandienos žiniasklaidos standartai ir kokybė atsiliepia pažeidžiamiausioms grupėms?

Mane erzina antraštės „atspėk, kas čia parašyta“, siekis gąsdinti ir šokiruoti. Taip pat buki tekstukai, kuriami iš nieko, apie niekines žvaigždeles ar tiesiog socialinio tinklo ,,Facebook“ įrašų kopijavimas. Tačiau prieš teisiant ir smerkiant medijas, svarbu suprasti, kad viso to nebūtų, jei žmonės nespaustų ant klaidinančių antraščių portaluose. Niekas nepardavinės supuvusių obuolių, jei jų niekas nepirks, tačiau jei spaudžiate ant niekinio turinio antraščių – reiškia, kad perkate supuvusius obuolius ir patys esate už tai atsakingi. Viskas labai paprastai veikia, sakau jums iš savo patirties redakcijose: nespauskite, ignoruokite, nekreipkite dėmesio į turinį, kuris jums nepatinka, ir galiausiai jo neliks.

Socialiai pažeidžiamos grupės dažnai lygiai taip pat būna naudojamos dėmesiui pritraukti ir paspaudimams susirinkti. Pavyzdžiui, vargu ar rasite antraštę „Lietuvių tautybės moteris Marijampolėje atsiskaitė padirbtais eurais“, bet jei tai bus romas –antraštė tautybę būtinai nurodys. Ir tai kartu kuria stigmas: romai vagys.

Arba kartais žurnalistai, kalbindami aukštas Lietuvos politikes, klausia, kas joms kūrė drabužius ar darė šukuoseną. Kodėl to neklausiama politikų vyrų? Gal ir jiems dizaineris sukūrė prabangų kostiumą, o kirposi jie pas įžymiausią šalies stilistą.

Ar esant tokiam kontekstui žmogaus teisės Lietuvos žiniasklaidai apskritai įdomios?

Manau, kad rašoma ir kalbama vis daugiau. Daugėja tiek straipsnių žmogaus teisių temomis, tiek skiltininkų apžvalgų. Lietuvoje turime tik žmogaus teisių temoms skirtą portalą manoteises.lt

Be to, juk rengiami Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai, kur nominuojami ir žurnalistai. Matyt, kažką gero ir vertingo sugebame parašyti.

Kokios visuomenės grupės Lietuvoje Jums atrodo pažeidžiamiausios?

Mano manymu, pažeidžiamiausia grupė yra žmonės su negalia. Rudenį kalbinau moterį, kuri gyvena Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, pusrūsyje. Tam, kad išeitų iš ten, ji turi išlipti iš vežimėlio, kuriuo negali pravažiuoti siauru koridoriumi, ir šliaužti iki durų. Tuomet jas atsidaryti, įlipti į kitą, laukui pritaikytą vežimėlį.

Galiu tik įsivaizduoti, kiek jėgų kainuoja judėti žmonėms su negalia nepritaikyta infrastrukūra. Tačiau ar daug tekstų matome žmonių su negalia tema? Tada visuomenėje susidaro bernatoniškas mąstymo vakuumas ,,jei aš nematau, vadinasi, to ir nėra“.

Ne paslaptis, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės dirbtinai kuria skandalus. Ar esate susidūrusi su tokių skandalų kėlimu, naudojant visuomenės pakraščiuose gyvenančias grupes kaip įrankius?

Dirbdama dviejose redakcijose buvau vienintelis žurnalistas, rašantis žmogaus teisių temomis, todėl dirbtinių skandalų mano rašytuose žmogaus teisių temų tekstuose nebuvo. Tačiau buvo pasakymų, kad ,,tavo žmogaus teisių temos jau pabodo, reikia pakreipti kitaip, labiau intriguoti“.

Paskutiniu metu su buvusios darbovietės vadovybe išsiskyrė požiūris į aktualijas. Naujasis redaktorius norėjo, kad rašyčiau taip, kaip negaliu ir apie tai, kas man neįdomu. Atsisakiau taip dirbti ir galiausiai palikau darbą toje redakcijoje.

Dirbdama sutinkate žmones, kurių dažniausiai nėra tipiški mūsų visuomenės nariai. Kas Jums iš tų susitikimų įstrigo atmintin?

Man labai įstrigo pokalbis su moterimi, kuri praeityje vartojo narkotikus, sėdėjo kalėjime, o išėjusi nusprendė pakeisti gyvenimą, ir tą ryžtingai padarė. Dabar dirba vadove. Tai ir įkvepia, ir kartu keičia požiūrį, kad narkomanija yra paskutinė stotelė gyvenime. Taip pat įkvėpė pokalbis su senuku, kurio sūnus homoseksualus. Senelis nebeturi žmonos, su draugais negali pasikalbėti apie sūnaus orientaciją, nes tai esą gėda. Jis bijo, ką apie tai pasakys žmonės. Ir ateinu aš, kuri nesmerkia, supranta, išklauso ir sako, kad viskas su jo sūnumi gerai. Senolis buvo toks laimingas, kad viso interviu metu kartojo ,,kaip gerai, kad atėjai“. Dėl tokių žmonių aš noriu rašyti: kad jiems nebūtų gėda kalbėti ir jie nejaustų baimės visuomenėje.

Kiek pati savo praktikoje taikote principus, apie kuriuos rašote – pavyzdžiui, lyčių lygybės ekspertai sako, kad žurnalistai turėtų rinktis panašią proporciją kalbinant vyrus ir moteris. Ar kreipiate į tai dėmesį?

Visų pirma, svarbiausia, kad ekspertas gerai išmanytų temą, apie kurią rašau. Tačiau jei galiu rinktis, visada stengiuosi išlaikyti proporcijas ir tik išlošiu iš to. Nuolat skaityti tekstus, kur kalbinami tie patys ekspertai, man nuobodu ne tik kaip žurnalistui, tačiau ir kaip skaitytojui. Reikia ieškoti naujų veidų, nuomonių, idėjų, požiūrio kampų. Pavyzdžiui, rašydama apie Vakarų Sacharą, paskutinę koloniją Afrikoje, daugiausia kalbinau ekspertes-moteris.

Kas Jums yra socialiai atsakinga žiniasklaida?

Socialiai atsakingoje žiniasklaidoje visų pirma galvojama apie žmogiškumą, paskui apie reitingus. Veržtis pas šulinyje nuskendusių vaikų motiną nėra atsakinga. Neseniai visuomenė svarstė, ar paviešintas neblaivios diktorės Reginos Jokubauskaitės įrašas nepažeidžia žmogaus teisių, ar tai nėra patyčios. Tačiau televizijos laida „Farai“ nuolat viešina neblaivių žmonių įrašus, kodėl tuo nesipiktiname?

Pamenu, dirbdama vienoje redakcijoje rašiau tekstą apie anoniminių alkoholikų ir narkomanų susirinkimus. Dienos redaktorius pasakė, kad straipsnį galiu iliustruoti nuotrauka, kurioje  perbraukti švirkštai ir svaigalai. Kategoriškai nesutikau. Dienos redaktorius pasakė, kad tokiu atveju mano tekstas nebus pirmųjų aktualijų pozicijoje. Sutikau, tačiau galiausiai priėjome kompromisą ir įdėjome tiesiog žmonių grupės nuotrauką.

Ar pašnekovai po minėtosios, mano manymu, netinkamos  nuotraukos, dar bendrautų su manimi? Ar sulaukdama daugiau portalo skaitytojų paspaudimų trumpuoju laikotarpiu apskritai galėčiau save vadinti atsakinga žurnaliste?

Plačiau skaitykite čia