Lietuviai neturi teisės numirti oriai | NLIF

Lietuviai neturi teisės numirti oriai

Mūsų visuomenėje apie daug ką kalbėti nepatogu. Viena tokių temų – mirtis, arba gyvenimo pabaiga. Lietuvoje nėra nė vieno įstatymo ar įsakymo, kuris leistų netaikyti gydymo, jeigu jis beprasmiškas. Taip pat jokie teisės aktai neleidžia pacientui iš anksto pareikšti nuomonės, kad, jo būklei blogėjant, nebūtų taikomos gaivinimo priemonės, kurios trumpam pratęstų gyvybę, bet ne gyvenimą.

Taigi šiuo metu nėra teisinės bazės, kuri leistų oriai, garbingai baigti gyvenimą. Apie tai, kodėl svarbu įteisinti šią žmogaus teisę, kalbamės su gydytojais reanimatologais, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentu Mindaugu Šerpyčiu ir mokslo darbuotoju Šarūnu Judicku.

Negalima pasirinkti gydymo netaikymo

„Jei chirurgas, atvėręs pilvo ertmę, mato, kad vėžys nepašalinamas, nes peraugęs visus organus, tai jo ir nešalina, nes tai nebeįmanoma. Panaši logika turėtų būti ir tada, jeigu pacientui progresuoja lėtinės ligos, kurios negrįžtamai pažeidžia organus, ar net ūmios būklės, kurios nesuderinamos su gyvybe. Deja, Lietuvoje teisiniu požiūriu yra priešingai. Sustojus širdies veiklai ar blogėjant organų funkcijoms dėl negrįžtamų lėtinių ligų sukeltų padarinių ar su gyvybe nesuderinamų pakitimų organuose, gydytojai privalo daryti viską, kad pacientą atgaivintų, net jei jam per 100 metų. Privalome taip elgtis net ir žinodami, kad tai beprasmiška“, – sako doc. M. Šerpytis. Jo manymu, Lietuvos visuomenė gydymo priemonių (dirbtinio kvėpavimo, krūtinės kompresijos, hemodializės ir kitų) netaikymą tokiais atvejais pavadintų eutanazija, bet taip nėra. Š. Judickas antrina, kad apskritai pas mus labai daug kas vadinama eutanazija.

„Manau, neteisinga kalbėti vien tik apie eutanaziją. Verčiau reiktų kelti gyvenimo pabaigos klausimą. Į jį įeina ne tik sąvokos, tiesiogiai susijusios su eutanazija (asistuojamoji savižudybė, aktyvioji, pasyvioji eutanazija), bet ir daugiau metodų, kurie pasaulyje nesiejami su eutanazija: negaivinimas, gydymo nutraukimas, susilaikymas nuo gydymo“, – vardija Š. Judickas.

Asistuojamoji savižudybė – tai gydytojo sudėliotas išėjimo iš gyvenimo planas, bet šią procedūrą atlieka pats pacientas. Gydytojas tik padeda žiniomis. Pasyvioji eutanazija apima tam tikrų gydymo veiksmų netaikymą, dėl to žmogus miršta. Aktyviąją eutanaziją sudaro dažniausiai mirtinos vaistų dozės suleidimas prašančiojo pageidavimu. Pasak kalbintų medikų, kol kas diskutuojame apie bazinius eutanazijos dalykus, kai pasaulis kalba apie subtilesnius šio proceso aspektus. Viena po kitos JAV valstijos legalizuoja ne tiek eutanaziją, kiek asistuojamąją savižudybę.

Plačiau skaitykite čia