Asmeninio asistento paslauga žmonėms su negalia – būtinybė užtikrinant savarankišką gyvenimą bendruomenėje | NLIF

Asmeninio asistento paslauga žmonėms su negalia – būtinybė užtikrinant savarankišką gyvenimą bendruomenėje

Lietuva pereina nuo institucinės globos sistemos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų savarankiškai gyvenantiems žmonėms su negalia. Kad nepriklausomas tokių žmonių gyvenimas būtų iš tiesų įmanomas, reikalingas platus pagalbos paslaugų tinklas. Viena tokių paslaugų – asmeninio asistento pagalba. Kai kuriose Europos šalyse valstybės šią galimybę savo piliečiams suteikia jau apie du dešimtmečius ir jos poreikis bei nauda pasitvirtina. Lietuvoje asmeninio asistento paslauga taip pat svarstoma, tačiau jokių konkrečių sprendimų kol kas nėra.

Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“ surengė mokymus apie sėkmingai veikiančius asmeninio asistento sistemos pavyzdžius Belgijoje ir Švedijoje, kuriuos pristatė šių šalių žmonių su negalia organizacijų atstovai. Sebastian Durriš Belgijos dirba organizacijoje Onafhankelijk (savarankiškas gyvenimas), teikiančioje asmeninio asistento paslaugas Leveno mieste. Jamie Bolling iš Švedijos yra savarankiško gyvenimo tinklo (ENIL) vykdančioji direktorė. Abu pranešėjai turi judėjimo negalią ir naudojasi asmeninio asistento paslaugomis.

Pristatydamas asmeninio asistento sistemą Belgijoje, Sebastian Durr pabrėžė, kad šalyje dar veikia institucinė globa, o eilės gauti paramą asmeniniam asistentui taip pat nemažos, todėl ne visi norintys gali šia paslauga naudotis. Tokią galimybę gavę žmonės su negalia pirmiausiai yra įvertinami pagal gebėjmus ir poreikius, tuomet jiems skiriamas reikiamas biudžetas asmeniniam asistentui samdyti ir jie patys skelbia darbuotojo paiešką bei nustato kriterijus. Vidutinis biudžetas – 9000 eurų per metus. 95 proc. šių pinigų turi būti skiriami darbo užmokesčiui, o likę procentai gali būti išleisti netiesioginiams poreikiams, pavyzdžiui asistento bilietams drauge keliaujant.

Pasak Sebastian, didelis privalumas, kad tokia sistema sukuria darbo vietas, o dalis skirtų pinigų per mokesčius grįžta valstybei. Taip pat svarbu, kad biudžetą gali valdyti pats gaunantysis, nes kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur paramą administruoja valstybinės institucijos, perskirstymo sistema brangiai kainuoja, o ir pačiam žmogui su negalia kyla sunkumų nuolat įrodinėjant kam ir kur konkreti parama reikalinga. Biudžetas asmeniniam asistentui nepriklauso nuo pajamų – jis traktuojamas kaip žmogaus teisė į negalios kompensavimą ir galimybę gyventi savarankiškai. Tuo metu Vokietijoje paramos dydis priklauso nuo žmogaus pajamų ir santaupų.

Tokia paslauga rateliuose jundančiam Sebastian leidžia gyventi visavertį gyvenimą – auginti mažus vaikus, aktyviai dirbti, pramogauti ir keliauti. Tai gerokai pigiau nei mokėti pašalpas dirbti negalinčiam žmogui su negalia ir juo besirūpinantiems artimiesiems, ar spręsti socialines problemas, kurios neabejotinai kyla vienam šeimos nariui iškritus iš įprasto gyvenimo. Be to, tyrimai rodo, kad žmonės su negalia, gaunantys asmeninio asistento pagalbą, jaučiasi laimingesni ir yra labiau įsitraukę į visuomeninį gyvenimą nei negalią turintys asmenys institucijose ar šeimose, kurios tokios pagalbos negauna.

Plačiau skaitykite čia