Didžiausia atskirtis – dėl nedarbo | NLIF

Didžiausia atskirtis – dėl nedarbo

Šiaulių universiteto Lyčių studijų mokslo centro mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad darbo neturėjimas yra dominuojanti priežastis neįgaliesiems jaustis socialiai atskirtiems.

Tyrimo lauke – pažeidžiamų grupių moterys

2013–2014 metais atliktas tyrimas apėmė keletą tikslinių moterų grupių – neįgalių moterų, etninėms mažumoms priklausančių moterų (įskaitant romes), vyresnių moterų (55-60 metų grupės – priešpensijinio amžiaus ir 60+ metų) ir migrančių. Buvo tiriama jų padėtis užimtumo, švietimo (įskaitant mokymąsi visą gyvenimą), kultūros srityse bei minėtų tikslinių grupių moterų galimybės apsirūpinti būstu, gauti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas, teisinę pagalbą, paskolą verslui pradėti, dalyvauti priimant ekonominius, politinius ir kitus sprendimus. Tyrimu buvo siekiama pateikti šios situacijos analizę,  nustatyti esamas problemas, įvertinti vykdomų priemonių poveikį ir pasiūlyti konkrečias priemones problemoms spręsti.

Neįgaliųjų skaičiaus dalis nuo bendro gyventojų skaičiaus svyruoja nuo 6,4 proc. iki 10,4 proc. Tai atitinka Jungtinių tautų organizacijos paskelbtas tendencijas, t.y. maždaug 10 proc. pasaulio gyventojų yra priskiriami turinčių negalią asmenų grupei.

Lietuvoje tarp neįgaliųjų kiek daugiau yra moterų:  52,4 proc. moterų ir 47,6 proc. vyrų.   Daugiausiai neįgaliųjų sudaro vyresni nei 55 metų amžiaus asmenys (59,9 proc.). Amžiaus grupėse iki 50 metų vyrai ir moterys sudaro panašią procentinę dalį.

Lietuvos darbo biržos organizuotuose aktyviose darbo rinkos priemonėse dalyvavusių 518 neįgaliųjų apklausoje 52 proc. respondentų teigė jautęsi socialiai atskirti, o kaip svarbiausią to priežastį paminėjo nedarbą (136 neįgalieji). Antroje vietoje buvo sveikatos problemos (56 neįgalieji). 46 neįgalieji socialiai atskirtais  jautėsi dėl pinigų pragyvenimui trūkumo. Pastaroji priežastis taip pat netiesiogiai siejasi su darbo neturėjimu. Todėl pagrįstai galima teigti, kad darbo neturėjimas yra dominuojanti priežastis neįgaliesiems jaustis socialiai atskirtiems.

Socialinės integracijos intervencijos labiausiai reikalingos būtent darbingo amžiaus neįgaliesiems, nes negalia dažniausiai įgyjama esant darbingo amžiaus. Tik 10 proc.  pirmą kartą pripažintų neįgaliaisiais buvo vaikai iki 17 m. amžiaus. Tai reiškia, kad 9 iš 10 neįgaliais tampa būdami darbingo amžiaus.

Mūsų šalyje kol kas daugiau dėmesio skiriama visai neįgaliųjų socialinei grupei. Duomenų apie negalę turinčių moterų darbo pobūdį ir užimtumo situaciją apskritai yra nedaug.

Nors daugiau negalią turinčių moterų dirba valstybiniame sektoriuje, o darbų pobūdis yra gana įvairus, populiariausia neįgaliųjų vykdoma veiklos rūšis yra prekyba prekyvietėse, dirbant su verslo liudijimais. Populiariausios tarp profesinės reabilitacijos dalyvių – apskaitininko, buhalterio, verslo organizatoriaus, smulkiojo verslo organizatoriaus, įmonės darbo organizatoriaus, meno dirbinių iš odos, želdynų prižiūrėtojo, kasininko, virėjo, siuvėjo mokymo programos. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad neįgalieji dažniausiai dirba nekvalifikuotus arba žemos kvalifikacijos reikalaujančius darbus.

Neįgaliųjų nedarbo lygis išlieka nepriimtinas. Dėl to neįgaliesiems, kurie yra pažeidžiamesnė grupė skurdo atžvilgiu, gresia didesnė socialinės atskirties rizika. Be to, neįgalios moterys susiduria su didesnėmis kliūtimis norėdamos patekti į darbo rinką, o dėl to joms sunkiau gyventi įprastą ir nepriklausomą gyvenimą, nes darbas yra ne tik pajamų šaltinis, bet ir socialinės įtraukties priemonė, padedanti užmegzti ryšius su platesne visuomene ir kurti tarpasmeninių santykių tinklą. Neįgalių moterų darbas dažnai apmokamas nepakankamai.

Plačiau skaitykite čia.